Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?
Prisimenu, kad išgirdus diagnozę, buvo šokas, ūžesys ausyse, ašaros akyse. Tebuvo viena mintis – kodėl?
Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?
Didžiausias sunkumas buvo susitaikyti su esama padėtimi. Matyti kenčiantį vaiką ir jausti bejėgiškumą, kai niekuo negali padėti. Būdavo labai baisu, kai 5 metų sūnus sakydavo: „nenoriu matyti šito negražaus pasaulio“.
Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?
Niekada nepraradau vilties, dieną naktį kartojau: mums viskas bus gerai. Širdingas AČIŪ visam personalui, visiems, kurie padėjo išgyventi sunkiu metu.
Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?
Tikėjimo ir vilties. Stebuklai vyksta.