Prisimenu, kad išgirdus diagnozę, buvo šokas, ūžesys ausyse, ašaros akyse. Tebuvo viena mintis – kodėl?
Didžiausias sunkumas buvo susitaikyti su esama padėtimi. Matyti kenčiantį vaiką ir jausti bejėgiškumą, kai niekuo negali padėti. Būdavo labai baisu, kai 5 metų sūnus sakydavo: „nenoriu matyti šito negražaus pasaulio“.
Niekada nepraradau vilties, dieną naktį kartojau: mums viskas bus gerai. Širdingas AČIŪ visam personalui, visiems, kurie padėjo išgyventi sunkiu metu.
Tikėjimo ir vilties. Stebuklai vyksta.