Pirma mintis buvo, kad netikiu, Šiauliuose apsiriko diagnozę.
Sunkiausia buvo matyti kenčiantį vaiką, būti bejėgiu ir suprasti, kad negali būti vietoje jos ir nors truputį pasiimti jos skausmą sau.
Turėjome viena kitą ir žinojome, kad negalime palūžti. Ačiū sesei, broliui, vyrui, visiems, kas palaikė sunkią minutę.
Stiprybės nepalūžti. Visada sau sakiau: irkluoji, sustoji, pailsi ir toliau irkluoji.