Pirma mintis iš tikrųjų buvo: Dieve, kaip tu nori mūsų kelią pakreipti.
Nors pats gydymas buvo varginantis, dažniausiai pykino ir net naktimis reikėjo keltis į tualetą labai dažnai, bet stengėmės nepasiduoti. Sakydavau, kad nebus toks gyvenimas koks buvo, bet nebūtinai jis bus blogesnis, tik tekės kita vaga. Lukrecijai padėjo užsimiršti filmų, serialų žiūrėjimas.
Nepalūžti padėjo tikėjimas, šeimos, artimųjų, kolegų palaikymas. Taip pat labai padėjo pasitikėjimas medikais. Esame jiems be galo dėkingi už gydymą. Labai padėjo ir bendravimas su Laura, kurios dukra praėjo tą patį ligos kelią. Sau buvau pasakiusi – jei jos įveikė, įveiksim ir mes. Padeda visų fondų veikla ir dovanelės vaikams. Jos pradžiugina, teikia begalę gerų emocijų, padeda užsimiršti, o mamoms leidžia tikėti, kad esi ne vienas.
Mamos irgi neturi savęs pamiršti, kad ir sunku. Man padėjo knygų skaitymas, įvairių paskaitų klausymas. Ir svarbiausia, noriu visoms palinkėti tikėti, kad viskas bus gerai.