Esu Samanta Purvineckaitė 2010-ųjų metų vasarą man diagnozavo šviesiųjų ląstelių piktybinę kairiojo inksto 3 tipo, papilinę kairiojo inksto karcinomą. Tuo metu man buvo 14 metų (paauglystės pradžia).
Šiuo metu studijuoju bendrosios praktikos slaugą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, taip pat esu 2019 metais baigusi universitetines radiologijos studijas Klaipėdos universitete. Šiuo metu, be to, kad mokausi, taipogi ir dirbu su covid-19 pacientais (raudonojoje zonoje).
Vaikams, sergantiems onkohematologine liga, norėčiau palinkėti, kad ne vėžys ar onkohematologinė liga jus turi įveikti, o jūs ją turite įveikti! Sužinojus šią diagnozę (kokia ji bebūtų ir kokios bebūtų prognozės) visada sau pasakykite, kad „ne, neleidžiu Tau manęs įveikti, nes aš tave įveiksiu ir suvalgysiu“. Esu jaunas (-a) ir galiu VISKĄ ir dar daugiau. Plaukai, jei jie ir nuslinks, nieko baisaus, nes kai kurie žmonės netgi juos specialiai skutasi (nors nėra jokių problemų su sveikata), nes tai atrodo FAINA ir dabar labai madinga! Ne tik užsienio, bet ir Lietuvos žvaigždės, tokios kaip Jazzu, yra nusiskutę galvas! Linkiu NIEKADA nepasiduoti, mylėti save, sakyti, kad tai yra „’gripas“ kuris, kaip žinome, yra lengvai išgydomas ir praeis. Kai man ir dabar pasidaro bloga, liūdna ar aplanko nefainos ir blogos mintys, visada sau kartoju „tai ne blogas gyvenimas, tai tik bloga, tamsi naktis, kuri praeis ir išauš nuostabus rytas ir pradės šviesti saulė. Tik reikia to laiko išlaukti“. Noriu palinkėti niekada nepasiduoti, siekti savo tikslo, mylėti gyvūnėlius. Niekada nebijok prašyti pagalbos ar pasakyti, kad tau liūdna, blogai jautiesi. Gyvenkite šia diena! Jei norite miegoti, griūkite į lovą, susisukite į šiltą pledą ir miegokite, jei norite žiemą ledų, nubėkite iki parduotuvės ir jų nusipirkite arba paprašykite to artimųjų. Aš baigiau universitetą, po metų pertraukos įstojau vėl mokytis ir žinau bei jaučiu, kad visi, su kuriais susipažinau onkohematologiniame skyriuje, manimi didžiuojasi, kad siekiu savo tikslų ir nepasiduodu. Per ligos laikotarpį buvau namų mokyme, taip taip, namuose, taip kaip dabar visi mokomės nuotoliniu būdu. Baigiau gimnaziją, o tada galėjau stoti į universitetą. O ligą, prie viso to įveikiau, prieš 3-4 metus. Lig šiolei miegu su savo pagalve kurią parsivežiau iš skyriaus į namus. Gyvenu Klaipėdoje, turiu draugą, darbą, jūrą šalia ir nebijau jokių ligų. Esu mylima ir mylinti bei dėkinga už kiekvieną likimo man suteiktą dieną. Ar tai būtų sunki diena ar gera, svarbiausia nepasiduoti. Norėčiau dar pabrėžti, kad atsikeldama gyventi į Klaipėdos miestą, bėgau „Vilties“ maratoną! Labai džiaugiausi pati savimi. Nes mes juk visi suprantame, kad grynas oras, sportas – sveikata. Svarbiausia nenusiminti ir viską mes galime įveikti su optimizmu! Linkiu ir jums nieko nebijoti ir sakyti sau, bei kitiems, kad nėra to ko jūs negalėtumėt įveikti!
Manau, svarbiausia, neišlepinti per daug vaikučių, juos įtraukti į visą veiklą. Eiti į lauką,būti aktyviems,mylėti gyvūnėlius,bei džiaugtis kiekviena diena. Nes jei pasiduosime patys,pasiduos ir tėvai. Aš nemačiau kaip mama a.a mano kentėjo dėl manęs, nes ji mokėjo tą subtiliai nuslėpti. Taip pat ji neleido man pasiduoti ar galvoti, kad aš kažko negaliu. Iš manęs gimnazijoje bandė tyčiotis,bet gavau didžiulį mokytojų palaikymą. Man pažeidė juk ne smegenis, o kažkurį organą. Taip,kartais būna ir blogų dienų. Bet ties tuo negali sustoti. Taip pat labai sunku iš blogų dienų išlipti ir nejudėti. Bet reikia priversti vaikučius,eiti judėti krutėti,žaisti,mokytis ir svarbiausia galvoti. Taip pat labai svarbu (!) nebijoti pasakyti vaikams,kas jiems yra per liga. Paaiškinti,kad bus lašinami labai stiprūs vaistukai ir pan. Tada jie įgaus labiau pasitikėjimą ne tik tėveliais,bet ir gydytojais bei visu kitu personalu. Taip nustos bijoti adatų ir pan.
Norėčiau padėkoti auklytei Živilei, kad nepamiršo ir prisiminė mane. Taip didelis AČIŪ „Rugutės“ organizacijai, kad man parašėte. Be jūsų nebūtų mūsų.