Išgirdus diagnozę, negalėjome patikėti, kad tai tikra. Laikas sustojo, mintyse vienu metu sukosi begalė scenarijų – kaip bus? Neatsimenu kaip susirinkome daiktus, kaip pasiekėme ligoninę. Viskas kaip per miglą…
Sunkumų buvo daug – didelis vidinis skausmas, kad mes, tėvai, negalime šios ligos paimti sau, kad mūsų keturmetis turi tai patirti. Šis skausmingas žinojimas neapleido per visą gydymo laikotarpį.
Tikėjimas Dievu, nuolatinė malda ir beribė meilė vaikui! Žinojimas, kad esame tie, kurie jam labiausiai gali padėti savo buvimu šalia. Didžiulis noras rasti progų jį nudžiuginti, padėti pamiršti skausmą ir nepatogumą, padrąsinti, kai baisu.
Brangios mamos, Jūs esate ne vienos. Jūsų vaiko ligos kelionė išskirtinė, bet kartu ji panaši į kitas. Prašykite pagalbos, pamatysite daug nuostabių žmonių, kurie skirtingais būdais norės padėti sumažinti Jūsų kelionės naštą. Žinokite, kad ši kelionė baigsis ir turėkite vilties, jog liga bus nugalėta.