Tarptautinė vėžiu sergančių vaikų diena
Enrikas, Nedas, Agnė ir Gustas
Kelionę per onkologinę ligą mūsų šeima išgyveno du kartus. Pirmą kartą 2011 m. Gustui buvo 6 metai, kai gydytojai nustatė ūmią limfoblastinę leukemiją ir nedelsiant pradėjo gydymą. Tuo metu aš laukiausi jauniausio sūnaus Nedo. Kai gydytoja pranešė diagnozę, pirma mintis man buvo – kodėl ji taip sako, juk aš laukiuosi. Tokiu metu negali gydytojai manęs gąsdinti. Ir kai suvokiau, kad ne vien mano nėštumas šiuo metu gali būti svarbus, supratau, kad dabar svarbiausia daryti viską, ką liepia gydytojai ir jais pasitikėti. Su vyru buvom labai išsigandę. Gustui nematant apsikabinę verkėm ir drąsinom vienas kitą. Iki devinto nėštumo mėnesio ėjau su Gustu jo ligos keliu. Jis laikėsi šauniai, buvo drąsus. Sunkiausias momentas buvo, kai netikėtai ištiko sepsis. Per naktį jam pasidarė labai bloga, vėmė, kilo temperatūra, nukrito kraujo spaudimas ir buvo staiga paguldytas į reanimacijos skyrių. Lankymas ten galimas vos keliolika minčių. Labai sunku buvo žinoti, kad jis ten be manęs, nusilpęs. Man, besilaukiančiai, viskas atrodė dar jautriau, teko labai save tvardyti, kad didelis jaudulys nepakenktų nėštumui.
Devintą nėštumo mėnesį mane pakeitė vyras. Visą Gusto ligos gydymo laiką mes nepraradom vilties, kad bus viskas gerai, kad Gustas pasveiks. Mus labai palaikė artimieji, ypač tie, kas turėjo pažįstamų, jau praėjusių panašias onkologines ligas ir pasveikusių.
Antrą kartą su onkologine liga susidūrėme 2020 m. liepą. Vidurinysis sūnus Enrikas pradėjo skųstis rankos skausmu, suprastėjo bendra savijauta, padidėjo kaklo limfmazgiai. Šį kartą aš jau nujaučiau, kad tai nebus eilinė liga. Vijau blogas mintis, bet jos manęs vis tiek neapleido. Labai greitai atsidūrėme Santaros klinikų onkohematologijos skyriuje.
Sunkiausia buvo susitaikyti su mintimi, kad vėl laukia ilgas gydymo kelias ir daugybė sunkumų. Bet šį kartą aš jaučiausi stipresnė, dar labiau pasitikėjau gydytojais. Enrikui buvo 12 m. – pati paauglystės pradžia. Ligos pradžioje jis labai nusilpo, su kiekviena diena krito svoris, vos galėjo paeiti. Sunkiausia buvo žiūrėti, kaip Enrikas liūdi dėl nuslinkusių plaukų ir pasikeitusios savo išvaizdos. Bet labai džiaugiausi, kad jo nepamiršo draugai, parašydavo ir pasiteiraudavo, kaip jis jaučiasi.
Žengdama Enriko ligos keliu jaučiausi gana stipri. Šį kartą stengiausi kuo daugiau bendrauti su skyriuje gulinčių vaikų mamomis, jas drąsinti. Pasakojau apie Gusto ligos kelią. Vakarais susieidavome su vaikais ir mamom piešti ir lipdyti iš molio. Gaila, bet prasidėjęs karantinas apribojo mūsų susibūrimus.
Visoms mamoms ir tėčiams, slaugantiems savo vaikus, linkiu pasitikėti gydytojais. Kuo mažiau pasiduoti liūdesiui. Kiek galima daugiau bendrauti su kitais tėvais. Sugalvoti kuo daugiau geras emocijas teikiančių užsiėmimų, kiek tuo metu leidžia savijauta. Džiaugtis net ir pačiais mažiausiais pasiekimais.
Šiuo metu Gustui jau 18 m. Jis Enriko ligos kelyje buvo geriausias pavyzdys. Dabar Enrikui 14 su puse. Į ligoninę pasitikrinti atvykstam tik kas 6 mėnesiai. Abu vaikinai intensyviai sportuoja ir mokosi.