Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content
Post Type Selectors

Simonos prisiminimai

Prieš 16-17 metų man buvo diagnozuota ūmi limfoblastinė leukemija. Sunku pasakyti, kaip tuomet jaučiausi. Chemoterapijos metu buvo ir blogesnių ir geresnių dienų, bet niekada nepagalvojau, kad nepasveiksiu. Žinojau, kad, kai baigsis gydymas, važiuosiu namo. Visi vaikai buvo mano draugai, dūkdavom (kai leido sveikata), todėl liūdna tikrai nebuvo. Prisigalvodavome veiklos bei išdaigų. Klasės draugai rašydavo laiškus, nesijaučiau atstumta. Edita su Dainoru bei savanoriais taip pat praskaidrindavo dienas. Esu net mamai pasakius, kad mano geriausi gyvenimo metai buvo tuo metu, kai gulėjau ligoninėje – neduos pameluot tikrai. Tuo metu svarbiausia nepasiduoti ir neužsisklęsti savyje. Svarbiausia – bendrauti ir priimti pagalbą ar jos paprašyti. Vėžys labiausiai bijo gerų minčių ir geros nuotaikos. Ne tik gydymo kelyje, bet ir gyvenime svarbu atsisakyti blogų jausmų – pykčio ir pavydo. Daugiau meilės aplinkiniams ir sau, pakantumo, išmokti džiaugtis už kitus ir viskas gyvenime grįš su kaupu mums atgal.

Dabar, kai man yra 26 metai, sunku girdėti apie onkologinėmis ligomis vaikus sergančius. Klausiu Visatos, kodėl ir už ką taip atsitinka, bet matyt taip turi būti, kiekvienas turi savo kelią, kurį reikia praeiti. Manau, svarbiausia – gydymo kelyje neprarasti vilties ir tikėjimo, tikėjimo gydytojais, tikėjimo, jog viskas bus gerai. Vaikams linkiu veikti, nes tada jauti, kad gyveni ir svajoti, nes svajonės pildosi! Dar vaikams ir jų šeimoms palinkėčiau stiprybės ir kantrybės. Suprantama, kiekvieno vaiko atvejis skirtingas ir tėvams jų vaikas pats svarbiausias ir išskirtiniausias.

„Rugutei“ gimtadienio proga linkiu dar daug daug gimtadienių, sveikatos bei stiprybės visiems, kas prisideda prie fondo veiklos. Ačiū!

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums