Šiandien, regis, net ore tvyro šokolado ir braškių uogienės aromatas…
Žemai lenkiuosi visiems, kurie vakar ir šiandien jau susibūrėte prie gardžiausių kepinių, trumpam atidėjote kasdienius darbus ir skyrėte akimirką vaikams, paliestiems onkologinės ligos.
Be galo tai branginame, nes mums tai – galimybė. Būti šalia. Apkabinti. Skubėti su vaistų dėžute rankoje.
Be Jūsų iniciatyvų, be kiekvieno iškepto pyrago, be kiekvienos paaukotos sumos negalėtume nupirkti gydymui būtinų vaistų. Negalėtume taip dažnai ištarti: „Radome. Nupirkome. Vaistai jau pakeliui.“
Ačiū, kad visi kartu galime išgirsti, kaip suskamba ligos remisijos pradžią skelbiantis varpas.
Šiltai dėkoju Živile už rankas – maniškės šį kartą buvo per trumpos.