Atėjus rudeniui, atrodo, kad ne tik šviesusis paros metas trumpėja, bet ir pačioje paroje sumažėja valandų.
Šiandien, besisukdama kasdieniuose darbuose, dar suspėjau nubėgti į Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centrą ir perduoti tepalo vaikų odai, pažeistai transplantato prieš šeimininką ligos (TPŠL). Tai viena iš galimų komplikacijų po alogeninės kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos. Ligai pažeidus odą, ji išsausėja, parausta, tampa itin jautri, atsiranda skausmingų žaizdų.
O kitoje rankoje – dar supakuotas „Bukowski“ Lapinukas, keliaujantis pakeisti savo brolio dvynio, jau spėjusio tapti vaikų numylėtiniu. Po daugybės mažų rankų apkabinimų senbuviui prireikė maudynių, tad šiandien jį išsivedžiau namo, o į jo vietą ant traktoriaus pasodinome švarutėlį brolį dvynį. Kad vaikams nereikėtų nė dienos būti be mylimo draugo.
Akimirkai dar užsukau aplankyti mažosios Ugnytės. Ji miegojo, tad tyliai apkabinau ją šiltu žvilgsniu, o jos mamą – tikru apkabinimu. Dar ir dar kartą primindama – esame šalia. Ir būsime, kad ir kokie statūs kalnai lauktų priešakyje.
Koridoriuje sutikau ir Kajaus mamą. Prisimenate Kajų, kuris iš LEGO kaladėlių statė didįjį „Vienas namuose“ namą? Netrukus devynerių sulauksiantis berniukas šiuo metu tęsia gydymą, o mes visi laikome už jį kumščius.
Vaikų onkohematologijos centre visada jaučiuosi sava. Nors šiandien jis įsikūręs jau kitose patalpose nei tos, kuriose kadaise buvome su Rugile, praėję daugiau nei du dešimtmečiai neištrynė to ypatingo artumo. Čia vis dar laukia pažįstami veidai, šilti apsikabinimai su gydytojais ir slaugytojais, tas pats savumo jausmas. Tik šiandien pro šias duris įeinu jau širdyje nešdamasi kitų šeimų istorijas.
Ruduo trumpina dienas, ir valandų vis pritrūksta. Bet dėl tokių dienų verta skubėti: kai spėji nunešti tai, ko vaikams reikia, ir bent trumpam pabūti šalia. Ačiū, kad esate kartu ir padedate, kad tokių dienų būtų daugiau.