Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content
Post Type Selectors

Justina dalinasi prisiminimais

Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad tai gali nutikti man. Jau anksčiau žinojau, kad yra kažkoks vėžys, bet galvojau, kad tai yra liga tų, kurie rūko ir geria. O kai iš mūsų tarpo dėl šios ligos pasitraukė amžiną atilsį gerbiamas Vytautas Kernagis, daviau sau žinią, jog vėžys – dar ir nepagydoma bei mirtina liga.

O tada iš niekur jis nutiko ir man. 2009 metais, mažiau nei mėnesis iki 14-ojo gimtadienio, man buvo diagnozuota Ewing Sarcoma kairiojo smilkinio srityje. Negaliu prisiminti tikslių savo minčių tuo metu, bet pamenu, jog visų pirma labiausiai bijojau plaukų slinkimo. Po pirmų chemoterapijų tikėjausi, kad būsiu viena iš tų kelių procentų, kuriems plaukai neiškrenta. Bet vien dėl to nesusigyvenimo su tuo faktu, kad jie visgi iškris, tam atsitikus mažumėle palūžau ir gyvenimas atrodė neteisingas. Galiausiai lyg susigyvenau pati, bet nesusigyveno aplinkiniai – tuomet dar buvo mažiau kalbama apie vėžį ir daugiau apie jį žinojo tik tie, kurie susidūrė. Tad paprastiems žmonėms gatvėje mano plika galva dažniau atrodė kaip paauglės pankavimas ir norėjimas išsiskirti, nors tuo metu norėjau, kad niekas manęs nepastebėtų, kad šis laikas prabėgtų kuo greičiau ir vėl tapčiau „normali“.

Truputį nuo visų traukiausi, ligoninėje neišlįsdavau iš savo palatos, su niekuo nebendraudavau ir visuomet laukdavau, kada pagaliau važiuosiu iš jos namo. Sunkiausia turbūt buvo ne pats gydymas, ne chemija, ne ligoninė, o psichologinė būsena bei norėjimas būti tokia kaip ir visi kiti bendraamžiai – sveika, einanti į mokyklą, turinti draugų ir su jais smagiai leidžianti laisvalaikį. Baigus gydymą ir grįžus į mokyklą skausmingiausi dūriai būdavo, kai mokytojai siūlydavo savo pagalbą, kas priversdavo mane prisiminti, kad visgi esu kitokia, dar vis atrodau kitaip, kai tuo tarpu, nors ir jaučiausi silpnesnė, ir toliau norėjosi būti nepastebėtai, lyg būčiau tokia pat, kaip visi kiti ir lyg nieko niekada nebūtų įvykę.

Laikas viską gydo, praėjus dešimčiai metų nuo išgirstos diagnozės jau galiu ramiau papasakoti žmonėms apie savo ligą. Galiu beveik jaustis lyg to ir niekada nebuvo, tačiau tuo pačiu esu ir dėkinga, kad tai visgi nutiko, kad ir kaip tai benuskambėtų. Ligos dėka dabar esu tokia, kokia esu, stipresnė ir daug išmokusi.

Jei dabar tektų atsukti laiką ir vėl išgyventi tą patį, mažiau dėmesio teikčiau plaukams, išvaizdai, neužsiblokuočiau nuo žmonių, stengčiausi kuo geriau visur ir visada praleisti laiką, kai tik savijauta leistų. Nes nors ir kaip grėsmingai skamba pavadinimas, bet tai tik vėžys, o ne nuosprendis.

15-tojo gimtadienio proga Rugutei linkiu sėkmės prisibrauti į tokių užsidarėlių kaip aš širdis, toliau sėkmingai vykdyti savo veiklą ir padėti šeimoms, susidūrusioms su šia liga. O visiems ligos paliestiems – didžiausios laimės ir sveikatos.

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums