Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content

Iš Maljorkos grįžę Kapitonai taria „Ačiū“

Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest
Balandžio 18–25 dienomis penki vaikai, sirgę onkologinėmis ligomis, ir jų artimieji atostogavo šiltoje Viduržemio jūros saloje Maljorkoje. Vaikų svajones tikrove pavertė Maljorkoje esančios vilos „Can Fanals“ šeimininkų Jurgos ir Fredrik gerumas.
 
Domantui, Justinai, Ditui, Alanui ir Agnei tai buvo pirmoji poilsinė-pažintinė kelionė į užsienio šalį, todėl vaikų patirti įspūdžiai – nepakartojami.
 
Kelionės metu vaikai aplankė įspūdingą Palmos akvariumą, Campanet urvus, kuriuose pirmą kartą pamatė stalaktitus ir stalagmitus, vingiuotais kalnų keliukais pasiekė Torrent de Pareis išdžiūvusios upės žiotis, grožėjosi Palmos ir Alkudijos senamiesčiais, mėgavosi šiltu baseino ir Viduržemio jūros vandeniu. Nuostabioje viloje „Can Fanals“ apgyvendinti vaikai ir jų artimieji juto nuolatinį vilos šeimininkų rūpestį.
 
Paprašėme Kapitonų aprašyti kelionės įspūdžius – kas kitas, jei ne vaikai, gali geriau perteikti patirtą džiaugsmą?
Justė
Justė:
 
Visada svajojau išvykti atostogų kažkur toliau už Lietuvos ribų. Bet kad atostogausiu savaitę Maljorkoje, galėjau tik tyliai pasvajoti. Kai mama pasakė, kad vyksim atostogų, net apsiašarojau. 🙂 Kasdien skaičiavau dienas, kada skrisim. Balandžio 18-osios rytą vis raginau mamą paskubėti, kad tik nepavėluotume į lėktuvą, todėl oro uoste buvome pirmos. Labai apsidžiaugiau, kad kartu vyks dar dvi mergaitės, su kuriomis greit susipažinau ir labai gerai sutariau. Nuskridus į Maljorką, mus pasitiko vilos šeimininkė Jurga, kuri laikė rankose Lietuvos vėliavytę (kitaip būtume jos nepažinę). Ji man iškart pasirodė labai miela ir linksma. Apie valandą laiko vykome autobusiuku per visą salą iki vilos. Kadangi važiavome kartu su Jurga, ji mums papasakojo daug įdomių dalykų apie Maljorką. Kieme mus pasitiko rūpestingas vilos šeimininkas Fredrikas. Su visais pasisveikinęs lietuviškai, pakvietė įsikurti ir ateiti vakarienės, per kurią galėjome artimiau susipažinti.
 
Nors po kelių dienų man pakilo temperatūra ir labai skaudėjo dantį, liūdna nebuvo. Spėjau išsimaudyti baseine. Aplankyti didžiulį Palmos akvariumą, kuriame jautiesi lyg pats būtum po vandeniu. Iš rankų pašerti karpius, kurie tik ir laukė, kuriam pirmam į burną įdėsi maisto. Daug kartų pabraidyti sūrioje jūroje, nes pasimaudyti dėl temperatūros negalėjau.
 
Didžiulį įspūdį paliko kalnai, važiuojant serpantinais pro langą stebėti kerinčius vaizdus. Vaizdai – kaip iš atvirukų.
 
Atsidžiaugti negaliu, kad gyvai pamačiau stalagtitus ir stalagmitus. Nors fotografuoti ten nebuvo galima, vaizdų dar ilgai nepamiršiu. Savaitė Maljorkoje prabėgo kaip kelios dienos. Nebuvo nė dienos, kad nesišypsočiau. Sakau visiems visiems didelį ačiū už mano nerealią savaitę! 🙂
Alanas
Alanas:
 
Atvažiavęs į oro uostą labai jaudinausi, truputį bijojau, tačiau vis tiek labai norėjau vykti į kelionę. Maljorkos oro uoste mus pasitiko vilos šeimininkė Jurga, ji rankose laikė Lietuvos vėliavą. Iš kelionės man labiausiai įsiminė urvai, akvariumas, kalnai, pasivaikščiojimai vakarais. Labai patiko nuo skardžio šokti į jūrą ir įplaukti į urvą. Patiko ir Editos gimtadienis. Atvykę į Palmą matėme įspūdingo dydžio kruizinį laivą. Trumpam aplankėme ir didingo grožio Palmos katedrą. Mane labai sužavėjo graži Maljorkos gamta.
 
Kelionės metu man labai patiko maudytis vilos baseine. Kai tik būdavo galimybė, nuolat jame plaukiodavau. Edita net praminė mane „ruoniu“. Šeštadienį labai nesinorėjo išvykti iš šios gražios vilos. Labai ačiū Jurgai ir Fredrik, kad galėjau pailsėti. Ačiū, kad pakvietėte vykti į kelionę. Šiltai apkabinu.
Domantas
Domantas:
 
Apie kelionę aš sužinojau iš mamos. Pirma mintis buvo, kad juokauja. Ir, tiesą pasakius, ilgai negalėjau patikėti. Tik tą dieną, kai jau važiavome į Kauno oro uostą, supratau, kad tikrai skrisiu. Pirmą kartą skrisiu lėktuvu!!! Truputį išsigandau, net pilvą suko iš jaudulio. Bet, pasirodo, visai be reikalo – skrydis buvo nerealus. Stebėjau viską pro langelį: kaip tolstame nuo žemės, kaip pro debesis matosi snieguotos kalnų viršūnės, kaip visai šalia praskrenda kiti lėktuvai, kaip leidžiantis jūroje ryškėja salos kontūrai… Išlipant prajuokino stiuardas, linksmai paprašęs lipti jam ant nugaros: taip abu kartu ėjome pažiūrėti, kur užstrigo mano ratai. 🙂
 
Po to susitikome su Jurga ir važiavome į kitą salos pusę, į vilą. Pakeliui kalbėjomės. Jurga parodė kalnus dvynius, papasakojo apie važiuojant matomus augalus (labiausiai įsiminė visur geltonai žydinčios mimozos ir apelsinmedžiai), pasakė, į kokius urvus važiuosime, ir taip toliau. O iki pačios „Can Fanals“ vilos veda siauras keliukas, kurio šonuose – akmeninės sienos. Kiekvieną kartą, kai važiuodavome, vis galvodavau, kaip tos mašinos nesusiduria posūkiuose. Viloje labai patiko: baseinas, kuriame kelis kartus plaukiojau, hamakas, terasa, iš kurios matosi kalnai. Susipažinau su Fredriku. Man buvo labai smagu su juo bendrauti. Kai važiuodavome autobusiuke, jis mane su Alanu mokė ispaniškų žodžių. Prisimenu visus!!! O grįžęs namo, nejučia ir aš dviratininkus pradėjau vadinti „moskitais“, kaip ir Fredrikas. 🙂
 
Pirmoji mūsų išvyka buvo į akvariumą. Japoniškos spalvotos žuvys, kurias galėjau pats pašerti, jūrų arkliukai, tie žnypliuoti ir ūsuoti padarai, aštuonkojis, ant kelmo atsisėdęs, didžiulis akvariumas, prie kurio padėtos pagalvės ir kur atsisėdęs gali stebėti žuvis ir klausytis muzikos…!!! Patiko!!!
 
Po to – urvai! Gražu, ir svarbiausia, kad viską pati gamta sukūrė! Per milijonus metų! Dabar puikiai žinau ir atskiriu, kurie yra stalaktitai ir kurie – stalagmitai, ką vadina „spagečiais“. Ir stalagmitinį Santa Klausą mačiau, ir klouno nosį!
 
Dar viena išvyka – į kalnus be galo vingiuotais serpantinais! Įspūdingi vaizdai. Visi, buvę autobusiuke, tik žvalgėsi, žvalgėsi, žvalgėsi. Ir dažnai girdėjosi: „kaip gražuuu!“.
 
Patiko ir paplūdimiai, ypač mažasis, nes ten daug gyvių radau. Tik va, paskutinę dieną neišdrįsau su Fredriku nerti po vandeniu prie olų žuvyčių pažiūrėti. Kažkodėl pabijojau. Labai labai man patiko kelionė. Vargu, ar galima žodžiais papasakoti. Kažkada sau sakiau, kad būtinai apkeliausiu visą pasaulį. Ir mano svajonė po truputį pildosi – pabuvojau Maljorkoje! 🙂
Ditas ir mama Deimė
Ditas ir mama Deimė:
 
Savaitė pralėkė greitai, kaip geras sapnas. Atmintyje liko gražūs prisiminimai: nuotraukose užfiksuoti vaizdai, jausmas, patiriamas vėl ir vėl, iš naujo pasakojant patirtus įspūdžius. Gerų žmonių dėka šią savaitę prisiminsime visą gyvenimą. AČIŪ šeimininkams Jurgai ir Fredrik bei Editai su Dainoru už suteiktą galimybę visa tai pamatyti, patirti, ir už kasdienį rūpestį kelionėje. Dėkui ir visiems keliauninkams už gerą nuotaiką ir kompaniją. 🙂 Ditas sakė, kad nors greitu metu daugiau ten nuvažiuoti negalės, bet kai užaugs ir uždirbs daug pinigėlių, būtinai vėl ten nuskris.
 
Na, o ką prisimena ir kuo tebegyvena Ditas? VISKUO. Kai paklausiu, kas labiausiai patiko, sako: „VISKAS“. Trys labiausiai išgyventi momentai man: suvokimas, kokią dovaną mums dovanoja likimas ir geri žmonės, kai Edita paskambino, Dito ašaros lėktuve išskrendant, nes buvo labai gaila palikti Maljorką, mojant per langelį ir tariant „ADIOS!“, bei Dito žodžiai, pamačius naktinį Kauną iš dangaus: „Aš labai myliu Lietuvą“. Ir dar pasakė: „Noriu dainuoti šitą dainą“. 🙂
 
Nuo pat žinios, kad skrisime, Ditas laukė ir skaičiavo dienas. Pačią pirmą dieną stotelėje, pakeliui iš treniruotės į namus, nepažįstamai močiutėlei papasakojo, kad jau yra plaukęs laivu, važiavęs traukiniu, autobusu ir net taksi, o dabar skris į Maljorką – lėktuvu dar niekada nėra skridęs. Rūpinosi čiulpinukais, kad ausims būtų geriau, nes darželyje vaikai papasakojo, kad reikia daug saldainių valgyti. Išvakarėse laukė nekantraudamas, o oro uoste labai susijaudino, kas bus, jei einant pro patikrą supypsės vartai. 🙂 Bet praėjome be pypsiukų. Antrą kartą jau nebebijojo. Net laukė, kada reikės eiti. Rūpinosi ir dėl lėktuvo, kad į tą įliptume. Prisipažinsiu: aš, lipdama į lėktuvą, apžiūrinėjau varžtelius, ar neatsisukę, sparnų kniedes, ar kuri nors neišsipoškinusi…:-)
 
Nusileidus, mus pasitiko šiltas oras, buvo šiek tiek vėjuota, bet saulėta ir džiugu. Jurga pasitiko su Lietuvos vėliava ir tai buvo labai smagu. Važiuodami link sodybos, kirtome skersai Maljorką, pakeliui stebėdami vaizdus pro langą. Laikinuose namuose mus pasitiko Fredrik su katinu Bingo. Pribloškė kiemo ir namų vidaus grožis. „Ar mes čia gyvensim? Oho!“ – tokia buvo Dito reakcija. Kelias minutes vaikštinėjome apstulbę, nebežinodami, kaip besidžiaugti ir besižavėti… Ditas pats pirmas nėrė į baseiną maudytis, o aš – iš paskos, gal šiek tiek numalšinti jaudulį dėl patirtų gražių dalykų, atvėsinti emocijas. 🙂 Ir galiausiai – skani vakarienė. Keptos bulvės su sūriu ir česnaku. Niam! Manau, kad visos mes, moterys, namie pamėginsim tai pakartoti, nes tai labai skanu ir primins mums Maljorką (pavadinsime tai „Bulvės maljorkietiškai“, arba „Bulvės pagal Can Fanals“.:-)
 
Ekskursijos ekskursijos… ir kam aš tiek planavau ir studijavau Maljorkos viešojo transporto maršrutus? :-)Visur mus vežiojo du linksmi autobusiukai su dar linksmesniais vairuotojais, kuriais dirbo vilos šeimininkai ir Dainoras. Ypatingas dėkui Dainorui, kuris kantriai tenkino mūsų kaprizus, mums niekaip neišsirenkant, kuriame pliaže norime lepintis. 🙂
 
Palmos akvariumas. Ditas geriausiai prisimena karpius, kuriuos buvo galima pamaitinti ir kuriuos praminėme japoniškais, nes man jie priminė tuos, kurie plaukioja japoniškų sodų tvenkiniuose. Aštuonkojis, jūrų arkliukai, koralai, medūzos, planktonas (gal), kaip „kempiniuko“ filme stebėtas per padidinimo stiklą, ir tunai. Ditas net nešėsi lankstinuką į darželį, kur buvo rašoma, kad negalima žvejoti ir reikia saugoti raudonuosius tunus. Sužavėjo džiunglių krioklys ir koridorius, kur virš galvos plaukioja žuvys.
 
Campanet urvai. Na, jie labiau patiko mums nei Ditui. Jam patiko, bet džiugesys buvo ir dėl nupirkto žaisliuko: drakono kiaušinio, kuris jau lukštenasi. 🙂 Emocijos liejosi per kraštus ir tada truputį užpuolė „ožiukai“… Bet, manau, laikui praėjus ir susigulėjus prisiminimams, jis džiaugiasi, kad pamatė urvus, ir kad galėjo apie juos papasakoti vaikams darželyje. Iš tos ekskursijos jam labai įsiminė kvepiantis medis, pilnas apelsinų, ir apgailestavimas, kad neleidau jų skinti. Mane taip pat žavėjo žydintys ir vaisius tuo pat metu nokinantys apelsinmedžiai. Obelims tai nebūdinga. 🙂
 
Kalnų serpantinas link Port de Sa Calobra. Rojaus kampelis po ilgo vinguriavimo beprotiškais kvapą gniaužiančiais kalnų labirintais. Ditas neleido jo kalbinti. Žiūrėjo ir galvojo. Kai jis pasako, kad galvoja, tada jau jo negalima liesti – vadinasi, į kažką labai įsitraukęs. 🙂 Nepamaišė ir „zuikis“, pagautas vos išlipus aikštelėje tarpukelėje… Nubalnota alkūnė ir šonas vis dar primena tą jausmą – matyti aukščiausius skardžius ir viršukalnes, stebėti jas per apžvalgos žiūroną. Tai reikia patirti – nei nuotraukos, nei pasakojimai to neatstos. Nepalyginsi su jokiu jausmu, jaučiamu kasdienybėje… Na, gal su stovėjimu ant dangoraižio stogo krašto, tik vaizdai gražesni ir jokios baimės. Taip pat Ditui labai patiko eiti tais iškaltais ir grindyse apšviestais koridoriais link upės žiočių (Torrent de Pereis).
 
Paplūdimiai. Vienas jų (Badia d’Alcúdia įlankoje) mielas erdve ir poilsio simboliais – šiaudiniais saulės skėčiais, o kitas (prie Punta de Manresa kyšulio) – savo mažumu, jaukumu ir uolomis, vandens gyvūnija, gėlytėmis, kurių kolekciją rinko Ditas… Mažajame pliažiuke buvo galima užlipti takeliu ant aukštų uolų, paėjėti kyšuliu ir matyti jūrą iš viršaus. Svaiginantis jausmas. Ir tas nenusakomai žaliai mėlynas vanduo, skaidrus kaip šaltinio. Nors mažajam keliauninkui labiausiai patiko maudytis ir voliotis smėlyje, o taip pat – niurkytis kiemo baseine.:-) Turbūt draugus ir maudymąsi jam ir buvo labiausiai gaila palikti, kai pravirko lėktuve. Prižadėjau nuvažiuoti prie Baltijos… irgi jūra, tik ne tokia svaiginanti… bet sava… o draugus sutiks „Draugų saloje“. Gal net Fredriką su Jurga…
 
Maljorkietiški Dito skanumynai. Ledai, laisvai ir neribojamai padėti šaldytuve, kuriais nereikėjo rūpintis, nes patys iš kažkur atsirasdavo, apelsinai, mandarinai, braškės ir vakarinė pica, burokėlių sriubytė. Taip pat – Editos gimtadienio tortai ir namie, ir kavinėje (įskaitant šventines šaltasias ugneles kavinėje – „generalinę repeticiją“, kai Edita minutėlei netikėtai dingo, ir tikrą pasveikinimą, kai pagaliau ją sugrąžinome į vietą 🙂 Oooo… dar Coca-Colla, kurią leidau gerti 🙂 ir bulvių traškučiai, kuriuos perku tik labai labai kartais.:-)
 
Ir visai nepasiilgome televizoriaus…
 
Ditas džiaugėsi ir naujais draugais, juos prisimena ir mini. Linkėjimai jiems!
 
Kaip sako mažasis Kapitonas, Editos pramintas Vėtra (su draugu) už nenuilstamą siautimą: „VISKAS PATIKO“. Ir kaip viena iš Mamų pasakė – „Nepatiko, kad diena per trumpa…“.
 
*** LABAI AČIŪ! *** *** TACK SÅ MYCKET! *** *** MUCHAS GRACIAS! ***
Agnė ir Viktorija
Agnė ir Viktorija:
 
Sa ypatinga diena, kai Edita pakvietė skristi į Maljorką atostogauti, buvo pati laimingiausia – išsipildė mūsų svajonė pamatyti Viduržemio jūrą. Skrendant lėktuvu buvo labai smagu stebėti, kaip pakylame nuo žemės, vaizdas pro langelį atrodė toks neįtikėtinas. Smagu buvo stebėti kalnų viršūnes, kurios atrodė lyg su baltomis kepurėmis. Kelionės metu daug keliavome. Aplankėme Palmos akvariumą. Jame labiausiai įsiminė jūrų arkliukai, dideli rykliai, įspūdingų spalvų ir formų žuvys. Tai buvo neįtikėtina ir stebuklinga, kaip ir urvuose, kuriose pamatėme stalaktitus ir stalagmitus. Viskas mums atrodė magiška, nežemiška ir labai trapu. Vienam didingo varveklio centimetrui susidaryti reikia šimto metų. Nuvykę į kalnus gėrėjomės įspūdingo dydžio kalnais, nuo kurių atsiveria gražus kraštovaizdis. Labai smagu buvo būti prie jūros, maudytis, rinkti kriaukles, apžiūrinėti jūros gyvūnus. Ši kelionė buvo nuostabi. Nuoširdų ačiū tariame Fredrik ir Jurgai, Editai, Dainorui už gerumą ir rūpestingumą.
Mielieji Jurga ir Fredrik, jaučiame išskirtinį dėkingumą Jums už nuostabiausias atostogas,
kurias padovanojote „Rugutės“ vaikams.
 
Mums trūksta žodžių nusakyti, kaip vertiname šią naują draugystę,
ir kaip džiaugiasi mūsų širdys, matant laimingus vaikus.
 
Domanto, Justinos, Dito, Alano, Agnės ir jų artimųjų vardu iš visos širdies garsiai sakome: „AČIŪ!“.
 
 
Foto galerija – Vaikų atostogos Maljorkoje  
Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest
Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums

Semdamiesi geros energijos, drąsos ir laisvės pojūčio iš vaikų, kartais pamirštame grąžinti visa tai, kuo jie dideliais glėbiais dalijasi su mumis. Kai likimas meta ligos iššūkį, vaikai leidžiasi į ilgą ir sudėtingą kelionę. Čia laikas mums įkvėpti jiems drąsos, padėti neprarasti energijos ir jokiu būdu nepalikti plūduriuoti vidury jūros vienų. Kelkime palankų vėją, kartu vairuokime jų laivelius krantų link ir susigrąžinkime vaikus į saugų uostą.

Prisidėti galime kiekvienas, aukodamas Labdaros ir paramos fondui „Rugutė“. Šis nedidelis veiksmas yra didelė vaikų viltis gyventi.