Žinutė apie bendrystę, kuri suteikia stiprybės ir mums. Taip mums , juk jos kartais ir mums pritrūksta. Su Agne susipažinome tuomet, kai 2016 metų pavasarį, jau onkologinę ligą įveikusį Gustą, pakvietėme kartu vykti į stovyklą Maljorkoje. Kartu praleistas laikas buvo nuostabus, kupinas mielų apsikabinimų. 2020 metų rugpjūtį gauta Agnės žinutė apie antrajam sūnui Enrikui iškilusius keistus guzus sukėlė milžinišką nerimą. Po kelių dienų žvelgiau į Agnę, kuri nubraukusi ašaras drąsiai jau antrą kartą stojo į kovą su jaunesniuoju sūnumi, ir visa esybe jaučiau, kad tiek stiprybės aš neturiu.
Agnė kovojo, o aš mokiausi iš jos – optimizmo, besąlygiškos atjautos, valios ir stiprybės. Dabar žvelgdama į gražuolį Enriką šypsausi, nes viskas jau praeityje. Praėjusią savaitę, kai Agnė ir Enrikas atvyko į ligoninę kontroliniams tyrimams, prasilenkėme. Buvau išvykusi į Kauno klinikas. Tačiau grįžusi ir užėjusi į „Rugutės namus“ radau ypatingai gražius Agnės kūrinius – laivukus, kurie prisišvartuos rėmėjų ofisuose bylodami apie pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Negana to, vakar Agne atsiuntė nuotraukų, kad parodytų, kaip gražėja Balsių bendruomenės pagamintos molinės žvakidės. Lauksime jų „Rugutės namuose“ prieš šv. Kalėdas, kad baigiantis metams galėtume visiems dėkodami skleisti šilumą ir šviesą. Nieko nėra prasmingiau už bendrystę, pagalbą ir vienų kitiems suteikiamą stiprybę.