Izabelė nuolat spirgėjo džiaugsmu, kasdien pilnomis rieškutėmis sėmė gyvenimą ir to mokė kiekvieną sutiktą. Nuo pat pirmos akimirkos ji paimdavo už rankos ir vesdavosi kartu, mokydama šypsotis, dainuoti ir kilti iš bet kokio gylio duobės.
Tad šiandien net nepajėgiau atsisveikinti, tik mintyse kartojau – lik visada šalia, apgaubk baltu sparnu ir globok mus… Juk nulėkei šviesmečiais, o mes vysimės TAVE ir toliau mokysimės drąsos, optimizmo, šypsenos, veržlumo, gyvenimo džiaugsmo. Būk saule, būk lietumi, būk sniegu, būk pavasario pumpuru…
Apkabinu dar kartą Izabelės mamą Renata, broliuką, sesutę ir visus artimuosius.