Prisimenu, kai apkabinau Tatyana, atvykusią į Lietuvą ieškoti saugios užuovėjos nuo karo keliamo siaubo. Širdyje jaučiau saugumą, kad jie čia, Lietuvoje, kur nekrenta bombos ir nereikia vis bėgti į slėptuvę. Priminsiu, kad abi esame mamos su beveik identiškomis istorijomis. Abi netekome dukrelių, sirgusių onkologine liga. Abi įkūrėme paramos organizacijas vaikams, išgirdusiems onkologinės ligos diagnozę. Tik viena – lietuvė, kita – ukrainietė.
O vakar buvo ta diena, kai turėjome atsisveikinti. Buvo taip jautru, kad apkabinusi tesugebėjau dar kartą paklausti: „Gal dar ne laikas grįžti?.. Dar neramu… Dar pabūkite Lietuvoje…“ Tačiau Tatyanos akyse matydama begalinį namų ilgesį, šiltą jaudulį, supratau, kad kas bebūtų, ji grįš ten, kur laukia vyras, sūnus, kur namai.
Tad dešimtą kartą apkabinusi vis kartojau: „Jei pajusi, kad nesaugu, grįžk, visada lauksime.“ Ir pažadėjau būti kartu iki Pergalės, argi galėtume kitaip…