Ne veltui vaikus vadiname didžiaisiais Įkvėpėjais ir Mokytojais. Neseniai užsimezgusi draugystė su nepaprastai šilta ir žavia Lukrecija mums padovanojo dar vieną nenusakomai gilią pamoką. Mergaitei teko stoti į kovą su onkologine liga, kuri pareikalavo didelės ir skaudžios aukos. Visgi begalinio ryžto, tikėjimo ir užsispyrimo vedina mergaitė atsistojo ir tvirtais žingsniais nuėjo pasitikti savo svajonių!
Dalinamės mamos pasakojimu: „Lukrecija iki ligos buvo aktyvi, linksma, sportiška, nors ir nesportavo kažko, bet aktyviai leido laisvalaikį su draugais kieme. Lanko muzikos mokyklą, groja kanklėm. Iki ligos mažai sirgo net peršalimo ligomis. Pernai rugsėjo mėnesį pradėjo paskaudėti koja. Patepėm tepalais, bet nepraėjo, ir mergaitė pradėjo šlubuoti. Kreipėmės į šeimos gydytoją, kuri nusiuntė pas chirurgą. Kilus įtarimui pasiuntė į Santaros klinikas, kur lapkričio mėnesį ir išgirdome diagnozę – osteosarkoma. Viskas vyko tarsi kokiam sapne – sunku patikėti. Lukrecija laikėsi tvirtai, bet chemoterapijos pirmosios buvo sunkios. Dabar gal jau šiek tiek lengviau. Tarp chemoterapijos kursų dėl nukritusių rodiklių teko ir ligoninėje pagulėti. Sausio mėnesį dar suspėjom ir Covid-19 infekcija persirgti. Lukrecija sirgo sunkiau, bet sumažėjo pačios ligos baimė, nes labai nerimavo dėl artimųjų, kad susirgs. Kovo 2 d. buvo atlikta galūnės amputacija. Susitaikyti, manau, padėjo jai aštuonerių metų broliukas. Jis daug anksčiau jai buvo sakęs, kad tik taip galima pašalinti ligą ir svarbiau gyvybė. O be kojos būsi ypatinga išskirtinė nugalėjusi ligą.“
Skaitydami Lukrecijos mamos pasakojimą apie kelionę per ligą prisiminėme Michailo Lermontovo mintį: „Žmogus, kuris tvirtai ko nors siekia, priverčia likimą nusileisti.“
Miela Lukrecija, pažadame, kad būsime stipriausia Tavo palaikymo komanda! Palankaus vėjo Tau einant link svajonių.