2011 metų gegužės 28 – birželio 3 d. Turkijoje vyko dešimtoji Tarptautinė vaikų, sergančių leukemija, savaitė. Šį renginį Turkijos fondas LOSEV organizuoja kas dveji metai, siekdamas suburti leukemiją nugalėjusius vaikus ir jų mamas iš įvairių pasaulio šalių. „Rugutės“ draugystė su LOSEV fondu prasidėjo 2006 m. Šiemet fondo globojami vaikai į Turkiją vyko jau trečiąjį kartą.
Šįkart į saulėtąją Turkiją vyko net du „Rugutės“ globojami vaikai – dukart ligą įveikęs Ignas, lydimas mamos, ir Simona, kuri renginio organizatorių buvo pakviesta antrą kartą dalyvauti Tarptautinėje vaikų, sergančių leukemija, savaitėje. Šiais metais tai buvo jubiliejinis – dešimtasis – renginys.
Renginys, kaip ir kasmet, vyko dviejuose Turkijos miestuose – Ankaroje ir Antalijoje, kur visiems dalyviams buvo sudarytos puikios sąlygos susipažinti su Turkijos istorija ir nuostabia gamta. Šalia ekskursijų, linksmybių ir pramogų vaikams, renginio metu taip pat vyko konferencijos leukemijos tema, o vaikų mamos dalijosi patirtimi, sukaupta informacija apie ligą ir nepamirštamais išgyvenimais.
Ignas ir Simona Turkijoje ne vien žavėjosi turkiškais papročiais ir tradicijomis, bet, kaip ir visi dalyviai, pristatė savo tautinius drabužius ir atsivežtus lietuviškus suvenyrus. Vaikai įteikė ypatingą dovaną LOSEV fondo darbuotojams – „Rugutės“ simboliu tapusį vaikų rankomis nulipdytą laivelį.
Nuoširdžiai dėkojame Turkijos fondui LOSEV už dar kartą suteiktą galimybę
„Rugutės“ globojamiems vaikams dalyvauti Tarptautinėje vaikų, sergančių leukemija, savaitėje. Džiaugiamės vaikų patirtais įspūdžiais ir dėkojame už jiems suteiktą begalę teigiamų emocijų!
„Rugutės“ globojamiems vaikams dalyvauti Tarptautinėje vaikų, sergančių leukemija, savaitėje. Džiaugiamės vaikų patirtais įspūdžiais ir dėkojame už jiems suteiktą begalę teigiamų emocijų!
Taip pat tariame ačiū Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijoje už šiltą dalyvių sutikimą ir visokeriopą pagalbą.
Igno mama pasakoja apie viešnagę Turkijoje:
Nekantraudami laukėme kelionės į Turkiją, juolab, kad Lietuvoje pavasaris buvo ilgas ir šaltas. Ir štai, gegužės 28 d. Simona ir Ignas su mama skrenda į Ankarą! Nepaisant nesklandumų dėl bagažo Stambulo oro uoste, kelionė neprailgo ir buvo smagi. Net kai Ankara pasitiko mus lietinga ir apniukusi, viliojo mintys apie nuostabų laiką, kuri patirsim šioje pietų šalyje…
Į pirmąją vakarienę – susitikimo vakarėlį – susirinko mažieji kovotojai iš 13 šalių: Bulgarijos, Ukrainos, Rumunijos, Makedonijos, Slovėnijos, Jordanijos, Austrijos, Kinijos, Lenkijos, Kroatijos, Vengrijos, Lietuvos ir Turkijos. Pirmąjį vakarą visi susipažinome, prisistatėme ir stengėmės įsiminti neįprastus vardus. Grupę sudarė apie 40 žmonių.
Visos 10-osios Tarptautinės vaikų, sergančių leukemija, savaitės dienos Turkijoje buvo kupinos įvykių ir renginių.
Mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo žinomas Turkijos pediatras hematologas profesorius daktaras Ustun Ezer ir kiti gydytojai bei tarptautinės sergančių vaikų tėvų organizacijos atstovai, buvo kalbama apie naujausius leukemijos gydymo metodus, mokslinius tyrimus ir pasiekimus, mitybos principus ir svarbą, buvo analizuojamos ligos priežastys.
Ankaroje turėjome progą apsilankyti Lietuvos Respublikos ambasadoje Turkijoje, kur mus svetingai pasitiko, arbata vaišino ir apie Turkiją papasakojo ambasados patarėjas Damyras Asanavičius.
Visų akys spindėjo klaidžiojant senosios Ankaros gatvelėmis ir stebint neįprastus žmones, pastatus, kiemus. Ankaros pilyje – tikrosios senosios Turkijos vaizdai, dvelksmas ir skonis, grožis, skurdas ir ramybė.
Gala vakarėlyje visi susirinkome vilkėdami tautiniais rūbais. Žavėjo prabangi viešbučio aplinka, draugiški žmonės, puiki muzika, skanus maistas. Tos puotos vaikai ir mamos turbūt nepamirš niekada!
Poilsio valandėlės, daug nuostabių įspūdžių, sotus valgis, šilta žydra jūra, maudynės, atrakcijos vandens parke, komfortiškas viešbutis, paslaugus personalas, nuostabi aplinka, įspūdingas kraštovaizdis, saulėtos ir maloniai karštos dienos laukė dalyvių Antalijoje. Daug džiaugsmo vaikams ir jų mamoms suteikė nepaprastai įspūdingas delfinų šou. Ekskursijos į Kemero miestelį metu keliautojai grožėjosi nuostabiais gamtos vaizdais pro autobuso langą. Ten vaikštinėjome po turgų, kur pirkome suvenyrus ir išmėginome derybų meno sugebėjimus.
Igną iš pradžių šiek tiek glumino ir vargino didelis aplinkinių dėmesys. Jis buvo mažiausias, tad visiems knietėjo su juo pabendrauti. Vėliau Ignas susidraugavo su vyresniais vaikais ir buvo labai patenkintas. Simona šauniai leido laiką, susirado daug draugų, susitiko keletą bendraamžių iš ankstesnės kelionės. Vaikai iš visų šalių bendravo labai draugiškai ir nuoširdžiai. Mus globojo ir viską organizavo puikios vadovės ir savanoriai iš Losev organizacijos. Išsiskyrimą su naujaisiais draugais net lydėjo ašaros.
Taigi patyrėme daugybę puikių įspūdžių, užmezgėme draugystės ryšius, išgyvenome bendravimo džiaugsmą, pamatėme neregėtą kraštą, patobulinome anglų kalbos įgūdžius. Grįžome džiaugsmo kupinomis širdelėmis.
Tariame didžiulį, nuoširdžiausią AČIŪ LOSEV ir RUGUTEI už tokią nuostabią dovaną!
Simona dalijasi savo įspūdžiais ir jausmais, patirtais Turkijoje lankantis antrą kartą:
Pirmoji kelionės diena buvo ilga ir varginanti. Anksti rytą Edita mane, Igną ir jo mamą nuvežė į Rygą, iš kur turėjome skristi į Turkiją. Skrydis, priešingai nei praėjusį kartą, kai skridome mažu lėktuvu, neprailgo. Turkijos oro uoste mus pasitiko Lietuvos ambasados vairuotojas ir nuvežė į viešbutį. Įsikūrę kambariuose nuėjome į susipažinimo vakarienę. Grįžusi į kambarį pamačiau, kad gyvensiu ne viena. Netrukus išgirdau rakinamas duris ir nuostabos šūksnį „Oh my God!“. Atsisukusi pamačiau, kad tarpdury stovi mano draugė iš 2007 m. vykusios Tarptautinės vaikų, sergančių leukemija, savaitės! Puolėm viena kitai į glėbį ir ilgai šnekėjomės – labai apsidžiaugiau ją pamačiusi.
Antrąją dieną dalyvavome konferencijoje, kur buvo kalbama apie mūsų ligą, kas ją sukelia, ir ką daryti norint jos išvengti. Vakare vyko Gala naktis. Jos metu turėjome būti apsirengę tautiniais drabužiais. Visi labai gyrė mano aprangą, kaip ir mūsų atvežtus suvenyrus – tautinių spalvų apyrankes. Į viešbutį grįžome vėlai, tad iškart ėjome miegoti.
Trečiąją dieną praleidome Ankaroje. Iš ryto keliavome į Ankaros pilį, pasivaikščiojome po griuvėsius. Programa buvo panaši į tą, kuri buvo prieš 4 metus, kai ten lankiausi pirmą kartą. Vėliau keliavome į prekybos centrą, tačiau turėjome mažai laiko, tad nespėjome visko apžiūrėti ir nieko nepirkome, tik pasivaikščiojome. Vėliau važiavome į LOSEV būstinę, kur klausėmės įvairių pristatymų, dalijomės patarimais.
Ketvirtąją dieną skridome į Antaliją. Viešbutis buvo didžiulis, nenusakomo grožio, aplink visur žalia… Oras buvo fantastiškas, tad bėgome su Angela maudytis baseine. Visi buvo labai draugiški, noriai bendravo. Daugiausiai bendravome keturiese: aš, Angela, Irinel’is iš Rumunijos ir Bahar’as iš Jordanijos (visi esame panašaus amžiaus). Smagiai leidome laiką, buvome diskotekoje. Į savo kambarį grįžau apie 3 valandą nakties. Ši diena buvo geriausia! Galėjo ir likusios dienos būti tokios…
Penktąją dieną nuo pat ryto vyko konferencija, o po pietų mūsų laukė delfinariumas. Delfinus vėl treniravo tas pats treneris Saulius iš Lietuvos (delfinų pasirodymą stebėjome ir praėjusį kartą). Ir šį kartą jų pasirodymas mane sužavėjo, nes delfinai – nepaprasti gyvūnai. Vėliau vaikščiojome po senamiestį ir pietavome restorane, pro kurio langus matėsi jūra. Grįžę į viešbutį stebėjome animatorių paruoštą programą. Po jos, kaip įprasta, vyko diskoteka.
Šeštoji, paskutinioji diena. Plaukėme laivu. Kelionė laivu buvo tikrai įspūdinga – žydra jūra, kalnai ir uolos buvo nepaprastai gražūs, bet mintys sukosi apie tai, kad rytoj važiuosime namo ir su visais reikės atsisveikinti… Visą naktį negalėjome užmigti. Mus sieja nepaaiškinamas ryšys. Gal todėl, kad mūsų praeitis yra tokia pati, visi patyrėm gyvenimo smūgį. Tik po tokių smūgių supranti, kokie svarbūs ir brangūs tau yra tave supantys žmonės. Visi keturi tramdėm ašaras ir stengėmės kuo linksmiau praleisti likusį laiką. Rytą buvo labai sunku atsisveikinti. Mums su Angela toks išsiskyrimas buvo jau antrasis. Nenorėjau namo, nenorėjau paleisti tų žmonių, su kuriais tiek išgyventa ir patirta.
Verkiu iš laimės, gavusi tokią galimybę sutikti draugus. Mes ir dabar bendraujam, labai pasiilgom vienas kito. Tikiuosi, kad tai – ne paskutinis kartas, kai mes susitikom, labai juos myliu. Žinoma, nepamiršau Fulyos ir kitų organizatorių, kurios buvo labai mielos, geros, išklausančios, patariančios ir visada palaikančios. Žinau, kad mes dar susitiksim.
Pirmojo ir šio, antrojo, apsilankymo Turkijoje negaliu lyginti, nes ir tada, ir šįkart buvo įdomu ir smagu.
Kelionės akimirkos Foto galerijoje – Igno ir Simonos viešnagė Turkijoje