Liepos 19-22 d. fondo „Rugutė“ suburta futbolininkų komanda atstovavo Lietuvai žaidynėse „Onko-Liga 2019“ Varšuvoje. Sugrįžusi iš varžybų fondo vadovė Edita Abrukauskienė pasidalino įspūdžiais:
Kartais patirtis būna nyki, kartais ašarota, o kartais tokia beprotiškai stipri, kad „nurauna stogą“ (atsiprašau, kito atitikmens iki šiol neradau).
Išskirtinai ypatinga keturių dienų kelionė į „Rugutės“ draugų lenkų fondo „Fundacja Spełnionych Marzeń“ organizuojamą renginį „OnkoLiga“ tik dar kartą patvirtino, kad susirėmus petys petin neįmanoma tampa įmanoma, svarbiausia – kad KOMANDA būtų vieninga. Taigi, apie visus mūsų KOMANDOS narius iš eilės:
TRENERIS. Ši išvyka, man, „negyvenančiai“ futbolu, buvo nemenkas iššūkis. Begalinė padėka skrieja Jurgai Staučienei, Vaidai Grikšaitei Česnauskienei, Vaidotui Rasteniui, supažindinusiems su futbolo treneriu Mariu Grava. Šiandien labai abejoju, ar jis, sutikdamas būti mūsų komandos treneriu, nutuokė, kokios beprotiškos dienos laukia. Prisipažinsiu, kad „užkroviau jam ant galvos“ devynetą vaikų, iš kurių dauguma futbolą yra žaidę tik kieme. Pirmosios varžybos parodė, kad mūsų varžovai gerokai pakilę virš kiemo lygmens, o tai reiškė, kad mūsų laukia netikėti išbandymai. Iki rungtynių turėjome DVI treniruotes: pirmoji įvyko Lietuvoje, kurios metu komanda tiesiog susipažino, antroji – Lenkijoje, kai vaikų varžovais susiveržę batraiščius, kad nepamestų batų, pusvalandžiui tapo mamos ir tėčiai. Netekote amo?
U14 grupėje buvome šešios komandos. Dėl mūsų nedidelio pasiruošimo galėjome riedėti nuokalne ir renginio uždarymo ceremonijoje pavydžiai žvelgti į komandas, rankose laikančias taures. Tačiau treneris ištarė „MES GALIME“! Mariaus ryžtas ir tikėjimas privertė susimąstyti, tada giliai įkvėpti ir iš visų jėgų suremti pečius. Iš tiesų, nėra tokių dėkingumo žodžių, kuriais galėčiau išsakyti tai, ką šiandien jaučiu Mariui ir Laurai. Ačiū, kad įsisukote į šį beprotišką nuotykį ir suteikėte mums galimybę patirti pergalės euforiją.
VAIKAI. Dažnai kalbame apie tai, kad onkologinę ligą įveikę vaikai yra gerokai brandesni už bendraamžius. O jei pridėtume valią, ryžtą, pasiaukojimą ir draugiškumą – Nojus, Dovas, Martynas, Darijus, Modestas, Deimantė, Haroldas ir Egidijus yra Milžinai. Buvo įprasta bėgti į aikštelę vos išgirdus, kad pavargo komandos draugas, nors pats vos prieš keletą minučių prisėdai ir gal net nespėjai atsigerti. Buvo įprasta paplekšnoti treneriui per petį ir tyliai pasakyti: „Treneri, aš jau galiu“. Buvo įprasta apsikabinti, padrąsinti draugą tuomet, kai neįmušė įvarčio iš itin geros padėties. Jiems velniškai skaudėjo – kojas, rankas, mėlynuojančius pirštus. Vakare, po trijų rungtynių, jie vos judėjo. Tačiau ryte vėl kilo petys petin.
Mažieji – Nojus, Dovas ir Martynas – puikiai atliko jiems skirtą užduotį ir lemiamose varžybose tapo savo priešininkų „šešėliais“. Taip jie suteikė galimybę komandai iškovoti pergalę. Bet labiausiai nustebino ir visus sujaudino, kai nepraėjus nė pusvalandžiui po įtemptų varžybų viena lenkų komanda paprašė mūsų vartininko Luko pagalbos. Jų vartininkas susižeidė. Spėkite, kaip elgėsi Lukas? Jis tik paklausė TRENERIO, ar jis jau gali bėgti į aikštelę, sulaukė mamos palaikymo ir VĖL užsimovęs pirštines išbėgo. Per visą šią išvyką mokiausi, augau šalia šių vaikų ir be galo jais visais didžiavausi. MYLIU jus visus iki dangaus.
PALAIKYMAS. Manau, kad visi kartu vykę tėvai šypsosis, kai perskaitys šiuos žodžius. Šių tėvų bei broliukų ir sesučių negalima pavadinti tik žaidėjus lydinčiais asmenimis. JIE buvo nereali KOMANDOS dalis, kurios palaikymas rungtynių metu buvo audringas ir visuomet padedantis pasiekti pergalę. Niekada nepamiršiu, kaip likus keletui minučių iki lemiamų rungtynių prapliupo lietus. Čekų vaikų šeimos pasislėpė po skėčiais, o mūsų visi sirgaliai, net patys mažiausieji, šlapi iki siūlo galo, audringai palaikė vaikus. Ar jutome, kad lyja? Ne. Juk mes – KOMANDA.
Taigi, mūsų KOMANDA, patyrusi daug išbandymų, pačių įvairiausių emocijų, išmokusi pamoką apie kalnus įveikiančią draugystę ir besąlygišką palaikymą užlipo ant trečiojo laiptelio ir pergalingai iškėlė taurę! Beprotiškai didžiuojuosi visais ir esu dėkinga už šią „stogą raunančią“ patirtį.
Su meile, Edita.
