Įvykiai

Vaida

Vaida gimė 1997 m. sausio 24 d. antra dukra šeimoje. Augo kaip ir pirmoji dukra, tik buvo labai alergiška. Bet išmokom gyventi su tuo. Ūgtelėjus išryškėjo širdelės vožtuvo prolepsas. Ir su tuo gyventi išmokom. Augo, stiprėjo, pradėjo lankyti darželį, po to – mokyklą. Mokslai sekėsi gerai. 2006 m. liepos 16 d. Vaidai truputį įkando šuo. Apsidraudimui nuvežėm ją į Kauno medicinos universiteto klinikas paskiepyti nuo pasiutligės. Liepos 17 d. pastebėjom, kad mergaitė karščiuoja. Pamaniau, kad gal nuo skiepų tokia reakcija. Sulaukėm antros vakcinavimo dienos, t.y. liepos 19 d. Nuvažiavus paklausiau, ar gali nuo šių skiepų pakilti temperatūra (39,8 ˚C). Atsakymas buvo neigiamas. Kitos dienos rytą mes nuvykome į polikliniką. Gydytoja atliko kraujo tyrimą.

Papildyta

Liepos 21 d. rytą paskambino gydytoja ir pasakė, kraujo tyrimo rezultatai labai blogi. Nedelsiant liepė atvykti į polikliniką pasiimti siuntimą į ligoninę ir iškart ten vykti. Nuvykus į Kauno II-ąją klinikinę ligoninę mus iš karto paguldė. Darė įvairius tyrimus, bet niekaip nerado karščiavimo priežasties. Tuomet aš Vaidą gydančiai gydytojai pasakiau, kad man jos pilvukas kažkoks įtartinas. Iškvietė gydytojų brigadą. Po apžiūros paskyrė echoskopijos tyrimą Kauno medicinos universiteto klinikose… Į Kauno II-ą klinikinę ligoninę mes jau nebegrįžom. Pilve tarp gimdos ir kiaušidės rastas navikas… Tad likome Kauno medicinos universiteto klinikose nuo liepos 27 d.

Mums buvo šokas, rodės žemė slydo iš po kojų, griuvo visas pasaulis… Kodėl jai, o ne man… Juk ji dar tik vaikas… Nors aš jau buvau pradėjusi įtarti kažką panašaus, bet vijau tas mintis. Mat panašiomis aplinkybėmis (netikrai seseriai), taip pat nerandant karščiavimo priežasties, buvo nustatytas kraujo vėžys, II-a stadija. Penktadienį (liepos 28 d.) buvo padaryta kompiuterinė tomograma, pakartoti kraujo ir daug kitų tyrimų. Liepos 31 d. išoperavo (10.10 – 12.20 val.). Išėmė kairės pusės kiaušidę ir naviką, kurio dydis buvo 15x13x11mm. Tos pora operacijos valandų truko amžinybę… Ašarų sulaikyt nepajėgiau.

Tik meldžiau, kad viskas būtų gerai, kad širdutė atlaikytų ir t.t. Po operacijos reanimacijos skyriuje Vaida buvo labai nerami. Blaškėsi, plėšė visus laidus nuo savęs, sėdo lovoj ir vėl krisdavo… Kol budo iš narkozės, buvo klaiku žiūrėt į ją mažą ir bejėgę – širdis plyšo, o aš buvau bejėgė… Vakare visiškai atsibudo ir pradėjo apie viską klausinėti. Labiausiai širdį suspaudė, kai paklausė „mamyte, ar labai verkei?“. Po paros mus perkėlė į skyrių. Žaizda gijo gana sparčiai. Rugpjūčio 8 d. grįžome namo. Vaida jautėsi neblogai, bet labai išgyveno dėl gan didelio rando ant pilvo (nuo gaktos kaulo iki bambos ir į šoną). Aš pavadinau randą „lazdele“, nes jis taip ir atrodo.

Stiprėjant laukėme atsakymo apie naviką. Visi labai jaudinomės ir bijojom. Rugpjūčio 14 d. gavome atsakymą: „15x13x11 mm dydžio gruoblėtas navikas. Pjūviuose audinys korėtas, su cistinėmis ertmėmis iki 2 mm dydžio. Konsistencija minkšta. Audinys pilkas, tačiau vietomis gelsvas ir tamsiai raudonas.“ Išvada/diagnozė: „Trynio maišo navikas (angl. Yolk sac tumour). Pagal PSO histologinę kiaušidžių navikų klasifikaciją šis navikas priklauso germinacinių ląstelių navikų pogrupiui“. Liaudiškai – piktybinis navikas. Buvo skirtas gydymas: 4 blokai (bleomicinas, etapozitas, cisplatinas) po 5 d. kas tris savaites. Prieš pradedant pirmąjį gydymo bloką ruošiau Vaidutę tam, kad nuslinks jos ilgi plaukučiai. Buvo daug ašarėlių, todėl į ligoninę Vaida važiavo jau nukirptomis kasytėmis.

Rugpjūčio 23 d. buvo pradėtas pirmasis chemoterapijos blokas. Spalio 25 d. – paskutinis chemoterapijos blokas. Buvo visko – ir pakilimų, ir nuopolių. Bet atlaikėme. Spalio 30 d. išrašė zofrano tablečių, grafolio kraujui gerinti, atliko pilvo echoskopijos tyrimą ir išvykome namo. Gydymas šiam laikui – baigtas. Vaida stiprėjo labai lėtai. Kraujo tyrimai būdavo atliekami kas dvi savaites. Nuo 2007 m. kovo mėn. – kas mėnesį. Pilvo skausmai vis kartodavosi, tačiau tyrimai rodė, kad viskas yra gerai. 2007 m. liepos 11 d. atliko plaučių kompiuterinės tomografijos tyrimą, nes dar prieš operaciją dešiniajame plautyje buvo neaiškus židinukas. Tačiau jis toks pat yra ir dabar, t.y. be jokių pakitimų.

Ačiū Jums už tai, kad esate ir padedate mums visiems, kurie susiduriame su tokiom problemom. Ačiū už Jūsų puslapį internete, jis mūsų šeimai labai padėjo. Radom draugų, informacijos.

Jau tiek daug laiko praėjo… Ligoninę palikau prieš 8-erius metus ir pagaliau su ja atsisveikinau ilgam laikui. Nors ir buvo trumpų apsilankymų, bet, kaip aš pati sau sakydavau, tik tam, kad manęs nepamirštų. Dabar ten lankausi tik kartą per metus, kad būtų atlikti pagrindiniai tyrimai. Remisijos pradžioje buvo sunkiau, nes reikėdavo važiuoti tikrintis kas dvi savaites, paskui kas mėnesį ir t.t. Dabar užtenka vieno vienintelio apsilankymo per metus, nes gydytojai sako, kad esu sveika kaip ridikas. Aišku, svarbiausia ne tai, kaip dažnai reikia tikrintis, o tai, kad tyrimų atsakymai vis geresni, taip pat gerėja ir savijauta.

Kai prisimenu save tada, kai tik sužinojau apie ligą ir kai gulėjau ligoninėje, ir palyginu su savimi dabartyje, šiurpas per nugarą perbėga. Tada dar buvau mažesnė ir, prisipažinsiu, nelabai supratau, kas ir kaip man yra. Suprantama, paaugusi viską sužinojau, supratau ir suvokiau, kad tai tik padarė mane stipresnę. Galiu drąsiai sakyti, kad liga mane labai pakeitė. Pakeitė ne tik mane, bet ir mano požiūrį į gyvenimą, tikėjimą, svajones. Liga padėjo atsirinkti tikrus draugus, padėjo suvokti, kad pagrindinis dalykas, kuris padeda išlikti, yra tikėjimas savimi, savo jėgomis, artimaisiais ir Dievu. Suvokiau, kad net menkiausios svajonės gali pildytis, jeigu tik karštai to norėsime savo širdyse. Supratau, kad iš gyvenimo riekia imti kiekvieną galimybę, siekti neįmanomo, džiaugtis šia diena ir NIEKADA nenustoti tikėti. Liga parodė, kaip galima džiaugtis net menkiausiais dalykais, tokiais kaip lietaus lašai karštą vasaros dieną, mamos šypsena… Net tada, kai atrodė, kad viskas blogai, supratau, kad nereikia ieškoti laimės kažkur kitur, nes savo laimę jau turiu šalia savęs. Taip pat supratau, kad šypsotis reikia šiandien, o verkti rytoj (kartoti tai sau kiekvieną dieną), nes juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Juk jeigu mums lemta tai išgyventi, tai tik todėl, kad Dievas mus išsirinko, nes žino, kad mes stiprūs ir tai atlaikysime. Nors, prisipažinsiu, kai gulėjau ligoninėje prijungta prie lašelinės ir skaičiavau kapsinčius vaistų lašiukus, galvojau visai kitaip. Tada mane kankino klausimai „Kodėl aš?“, „Kodėl man?“ ir pan. Vijau tas mintis šalin ir meldžiau Dievo, kad tik viskas būtų gerai.

Tuo metu sunkiausia buvo turbūt ne pati liga, o tai, kad mačiau, kaip kartu su manimi kenčia ir mano artimiausi bei brangiausi žmonės. Dabar, kai esu sveika, liga man nebeatrodo kaip didelis ryklys, kuris kartoja: „O aš ryklys, niam, niam, niam, niam, ir suėsiu tave, niam, niam, niam, niam.“. Dabar man ji – tik blogas sapnas, apie kurį stengiuosi nebegalvoti, priimu ligą tarsi didžiulį iššūkį, kuris patikrino, kokia stipri viduje esu. Kartu supratau ir tai, kad turiu pačius geriausius iš geriausių tėvus, kuriems už viską turiu dėkoti. Supratau, kad mane gydė ir padėjo išsikapstyti patys geriausi ir atsakingiausi gydytojai, kad mane supo žmonės, kurie visada palaikė – tokie kaip paramos fondo „Rugutė“ nariai, visada su viltimi akyse ir šypsena veiduose darę viską, kad tik netektų liūdėti ar turėti blogų minčių.

Štai, juk aš visai neseniai atšvenčiau savo 17-ąjį gimtadienį! Visada lakstau su šypsena iki ausų ir džiaugiuosi gyvenimu. Kaip ir kiti vaikai ar paaugliai, lankau mokyklą, joje stengiuosi kuo geriau mokytis, siekti gerų rezultatų, dalyvauju įvairiose olimpiadose ir konkursuose, nebijau išbandyti jėgų ir parodyti savo sugebėjimų. Kaip ir kiti, užsiimu man patinkančia veikla, lankau tinklinio treniruotes, niekada nepraleidžiu progos pabūti su draugais. Kai tik atsiranda galimybė užsidirbti, nedelsdama pasinaudoju tokia proga. Stengiuosi iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau, nenustoju svajoti ir svajones įgyvendinti – tiek savo jėgomis, tiek artimųjų ir draugų pagalba.

Dabar jaučiuosi taip, tarsi niekada nieko ir nebuvo. O jei kartais ir būna kokia sunki ar skausminga diena, kaltinu blogą orą arba netinkamą mėnulio fazę. Savijauta kuo toliau, tuo geresnė, skausmų beveik nejaučiu. Kai žmonėms papasakoju apie savo praeities išgyvenimus, jie netiki ir kartais net supyksta, nes mano, kad juokauju. Tik tada, kai parodau savo ligos istorijos aprašymą, patiki, nors ir sunkiai.

Mėgstu sakyti: „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“. Taigi niekada nenukabinkite nosies, negalvokite apie bloga, džiaukitės menkiausiais dalykais, nenustokite svajoti, o svarbiausia – niekada nenustokite tikėti. Tikėjimas visada suteikia vilties, net tada, kai jos nėra. Visiems, kurie dar tik gydosi nuo šios ligos ir galbūt skaito mano istorijos tęsinį, norėčiau palinkėti, kad nepasiduotų tai klastūnei ir nenuleistų rankų, o tvirtai kabintųsi į gyvenimą. Tik jei tvirtai laikysitės į jį įsikibę, ištversite net ir pačius didžiausius gyvenimo jums metamus išbandymus. Jei gyvenimas jums duoda citriną, reikią ją priimti ir pasakyti: „Ačiū. Ką dar man turi?“.