Titas
- Parašė Vytautas, Tito tėtis
Mūsų istorijos pradžia – tolimas 2005 m. ruduo. Titas knarkdavo neblogiau už tėtį, o ir darželyje suskubome kreiptis į logopedus dėl neaiškios kalbos. LOR specialistas Šiauliuose, gyd. E.B., konsultavo mus ir 2005 m. gruodžio 7 d. buvo atlikta sėkminga planinė adenoidų šalinimo operacija. Jau tą patį vakarą buvome namuose. Gydytojas užsiminė, kad tai, ką išoperavo, nebuvo labai įprasta, todėl išsiuntė darinį histologiniam tyrimui. Tuo metu vaiko knarkimai liovėsi ir gyvenome linksmai bei laimingai.
Tačiau sausio viduryje viskas vėl prasidėjo iš naujo. Titas sunkiai kvėpavo, pastoviai pilna nosimi, atsigulus – „sukdavosi namas“, buvo nervingas ir piktas, o kartais tiesiog apatiškas. Mūsų Daktaras sureagavo teisingai ir mums nesakęs nusiuntė tyrimų medžiagą į Valstybinį patologijos centrą (VPC), nes vietoje atliktas tyrimas rodė tik hiperplaziją ir lėtinį uždegimą… Žaibas trenkė 2006 m. sausio 30 d., kai gydytojas mus pasikvietė ir parodė VPC atsakymą – Burkitt’o Limfoma. Viskas taip staigiai pradėjo rutuliotis…
Titas per nosį jau nebekvėpavo, kai kitą dieną mes lakstėme po Vilniaus universiteto vaikų ligoninės (VUVL) (tarp kitko, ligoninės projektas skirtas Kubai, kur nebūna žiemos) abu pastatus, kur Titui atliko įvairius tyrimus. Kas vyksta, pradėjau suvokti pasirašinėdamas gydymo sutikimus, kur vos ne kiekvienas punktas baigdavosi sakiniu „…gali baigtis jūsų vaiko m….i“. Chemoterapija pagal NHL-BFM-95 protokolą pradėta 2006 m. vasario 2 d. Atsakas geras. Titas pradėjo alsuoti pro nosį.
Po savaitės – baisingas išopėjimas, tačiau dar po savaitės, atsistačius kraujo rodikliams,– šešių dienų atostogos namie. Sužinoję apie tai, su Tito sese Beatriče Vilniuje iš Šiaulių atsidūrėme per kokias 2 val. su visais pasiruošimais. Tolimesni chemoterapijos kursai buvo sunkesni. Nebeturėjom plaukų, nebeturėjom laisvės nuo lašelinių stovų. Laikas mamai ir Titui slinko labai lėtai, o ir kompiuterinėje tomografijoje (KT) vis dar matomas darinys nosiaryklėje, nors ir mažėjantis…
Bet turėjom „kambariokų“, giminaičių ir, aišku, nuostabių mus prižiūrinčių medikų abiejose Santariškių gatvės pusėse. Nors grįžimas į „savo“ 3-čią aukštą būdavo kaip pusiau namo… Hickmano kateterį mums pašalino 2006 m. liepos mėnesį (Titas neleido jo išimti) ir nuo tada „į darbą“ pasitikrinimams važinėjom kas tris mėnesius , o štai šiais metais mums pasimatymai jau bus skiriami kas 6 mėnesius.
Daugiau apie Titą galima skaityti – Forume.