Įvykiai

Katerina

Kaip paaiškint dvejų metų vaikui, kodėl negalima žaisti su kitais vaikučiais smėlio dėžėje? Kaip paaiškinti, kodėl nevažiuojame į kaimą pas senelį, pas juodą išdykusį katiną, pašerti triušiukų, kurie dar tokie maži, kad užsimerkia nuo saulės spinduliukų?.. Kodėl negalima basai lakstyti žolytėje? Kodėl be kepurytės nebegalima išeiti net į balkoną? Kodėl dingo ilgi garbanoti plaukučiai ir liko vos pora blakstienyčių? Kodėl reikia važiuoti į ligoninę ir kodėl ant širdutės užklijavo lipduką?

O viskas todėl, kad dukrytei diagnozuotas vėžys – klastinga rabdomiosarkoma.

Katerina Viskas prasidėjo nuo to, kad nuvažiavome į svečius, puikiai praleidome dieną, dukrytė nuėjo poguliuko, o jai atsikėlus pamatėm, kad lovytė pilna kraujo dėmių. Priėmimo skyriaus budintis daktaras nustebęs klausinėjo, ar nebuvo nukritusi. Mus paguldė į palatą ir paprašė palaukti, kol atvažiuos kitas daktaras, nes dar tokio atvejo nebuvo. Maždaug 12 – ą valandą nakties dukrytę išvežė į operacinę ir užmigdė, o mūsų paprašė palaukti. Deja, gerų žinių nesulaukėm… Ašaros vyro akyse išgąsdino labiau už pirminę diagnozę – piktybinis navikas per visą pilvo ertmę, prisitvirtinęs prie stuburo, dabar išoperuot neįmanoma, nes reiktų pašalinti skranduko dalį ir visus lytinius organus.

Ryte sužinojom, kad reiks laukti savaitę tyrimų atsakymų ligoninėje, nors iki šiol pas daktarą eidavom tik skiepukų. Po savaitės Kati perkėlė į onkohematologinį skyrių ir įstatė ilgalaikį kateteriuką, nors tikslių atsakymų daktarai dar nežinojo. Turim labai dėmesingą ir puikią daktarę Godą Vaitkevičienę, kuri papasakojo, koks gydymas laukia ir kokių pasekmių gali būti. Pirmąją chemoterapiją atlaikėm gerai, net šokom prijungti prie lašinės stovo.

Artėjo 2 – asis gimtadienis ir Kati jautėsi vis silpniau. Sumažėjo kūno svoris, dingo žandukai, išopėjusi burnytė neleido miegoti, pajungė maitinančią lašinę, naktimis pradėjo gert, kartais net iki 3 litrų per parą, neskaitant lašinių, bet vis tiek atrodydavo lyg išdžiuvus, keliskart kraujavo nosytė. Toks buvo šalutinis vaistų poveikis…

Gimtadienio dieną buvo leista grįžti namo, gyvenam vos dešimt minučių kelio nuo klinikų. Deja namuose į jubiliatę visi žiūrėjo su gailesčiu, net sulaukėm priekaištų, kad patys užkrėtėm vaiką paimdami į tolimą kelionę, o gydymo patarimų gavom apie šimtą. Daug kartų atliktos echoskopijos ir kompiuterinės tomografijos rodė, kad navikas mažėja, bet pilvuką vis tiek skaudėjo, prasidėjo kraujavimas, pasirodė keletas neaiškaus darinuko gabaliukų, kurie, pasak daktarės, yra yrančio naviko dalys. Buvo pradėta tartis su chirurgais ir urologais del operacijos, todėl chemijos daugiau nebegaudavom, reikėjo atsigaut prieš operaciją.

Taip praėjo mėnuo, buvo atliktas kontrolinis histologinis tyrimas, o kitą dieną chirurgai pranešė, kad operuos trijų dienų bėgyje arba reiks laukti dar tris mėnesius ir navikas vėl gali padidėti. Nemiegojom visą naktį prieš operaciją, o rytas prasidėjo alkano vaiko ašarom. Labai ačiū tėtukui, kad nuo pat ryto buvo šalia ir visaip linksmino dukrytę. Iki pat vakaro nematėm dukrytės, tądien pirmąkart verkiau nuo gydymo pradžios, net reanimacijoj nesulaikiau ašarų. Operacija nebuvo radikali, pašalino 75% naviko ir palikti visi organai. Kati greit atsigavo, jau trečią dieną po reanimacijos vaikščiojo, nustebindama visus noru judėti ir gyventi. Gavom dar porą chemoterapijos kursų, bet staiga pakilusi temperatūra ir tyrimai parodė, kad reikia kuo skubiau pašalinti kateterį, nes auga bakterijos, tad gavom dešimtą dozę narkozės. Dabar laukiam spinduliavimo, nes dar liko piktybinių ląstelių, namie geriam vaistukus ir tikimės, kad greitai pasaulį išvysiantis broliukas atneš daug džiaugsmo ir vilties dukrytei kovojant su liga.