Įvykiai

Erika

2002-ųjų metų pavasarį Erikos šeima išgirdo liūdną žinią. Atlikus išsamius tyrimus, mergaitei buvo diagnozuota kairiojo inksto nefroblastoma. Erikos mama artimųjų priežiūrai paliko nė mėnesio neturintį sūnelį ir su dukrele ilgam apsigyveno ligoninėje. Pirmiausia Erikai buvo atlikta operacija: pašalintas kairysis inkstas, po to sekė chemoterapija. Ilgas ir sunkus buvo mergaitės gydymas. Ją dažnai pykino, išopėjo burnytė, ilgai nepagerėjo kraujuko rodikliai. Tačiau žingsnelis po žingsnelio Erika ištvėrė gydymą ir 2003-ųjų metų pavasarį išvyko į namus. Pradėjo lankyti mokyklą, džiaugėsi vaikyste, vėl užsiaugino kasas. Kas trys mėnesiai su mama atvykdavo pasitikrinti į RVUL onkohematologijos skyrių. Atrodė, liga pasitraukė visam laikui… Ji laimėjo kovą su sunkia ir klastinga liga. Tačiau 2005 m. vasario 18 d. atlikus tyrimus paaiškėjo, kad liga atsinaujino.

Papildyta

Šį sykį diagnozė skambėjo taip: I vėlyvas izoliuotas recidyvas – metastazės kairiojo plaučio S5 segmente. Erikos vėl laukė operacija ir vėl chemoterapija… Kai susipažinau su mergaitė, ji jau buvo antrą kartą beįveikianti vėžį. Liga ir šį kartą atsitraukė. Erika antrą kartą ją nugalėjo… Praeis dar daug dienų, kol Erika priaugs svorio ir sustiprės.. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai išpildėme Erikos svajonę – nupirkome dviratį. Dar nebuvau mačiusi taip besidžiaugiančio vaiko. Ji krykštavo, glostė dviratį, prašė leisti dar ir dar kartą apsukti ratą ant VCUP stogo. Erikos mama sakė, kad jei dukrai leistų, ji ir miegotų su dviračiu… Prieš kelias dienas mergaitė su mama buvo Palangoje. Jos pirmą kartą matė jūrą. Pirmą kartą joje maudėsi. Erika pirmą kartą suposi karuselėse. Mergaitė visą laiką prašė mamos jai įgnybti, kad patikėtų, jog tai ne sapnas.

Vieną dieną radau praleistą skambutį ir žinutę. Skambino Erika. Žinutėje mergaitė parašė:“Edita, kai galėsite, paskambinkite“. Su Erika buvau nekalbėjusi jau du mėnesius. Nerimas užliejo vidų ir drebančiomis rankomis ėmiau rinkti Erikos numerį. Netrukus išgirdau linksmą mergaitės balsą ir plačiai nusišypsojau. Erika berte bėrė žodžius: „Edita, sekmadienį priimsiu Pirmąją Komuniją. Ar atvažiuosi? Dvyliktą valandą reikia atvažiuoti į bažnyčią Kalesninkų kaime. Ar atvažiuosi pas mane?” Nors pokalbis vyko pirmadienį ir prieš akis buvo dar visa savaitė, nedvejodama sutikau. Be galo norėjau pamatyti mažąją princesę. Ir pamačiau. Kaip niekada rimtą ir susikaupusią Eriką.

Vėliau mergaitė prisipažino: „O aš taip bijojau, kad nesuklysčiau. Juk nesimokiau kartu su visais vaikais. Bet nieko baisaus nebuvo. Buvo labai gražu.“ Stovėjau bažnyčioje, žvelgiau į Eriką ir vos tramdžiau ašaras – džiugias ir nekasdieniškas. Mergaitė dažnai pažvelgdavo į mane ir nusišypsodavo. Mirktelėdavau jai. Ir vėl Erikos šypseną pakeisdavo rimtis ir susikaupimas. Stebėjau iškilmes ir mintyse ėmė suktis režisieriaus Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“. Erika jau metus yra remisijoje t.y. ligos požymiai išnykę. Mergaitė šiais metais baigė ketvirtą klasę. Jai buvo paskirtas mokymas namuose. Mokytoja ateidavo pas Eriką į namus.

Mergaitės mama guodėsi: „Nors dukra nelankė mokyklos, tačiau visą žiemą sirguliavo.“ Labai greitai prikibdavo sloga, kosulys. Prieš metus Erika ligą įveikė antrą kartą, tačiau plaučiai vis tik liko silpnoji vieta. Kitais metais Erika jau lankys mokyklą. Guvi mergaitė labai nori įsilieti į bendraamžių būrį. Erika gyvena Šalčininkų rajone, kur pagrindinė kalba yra lenkų. Mergaitė, žinodama, kad nemokame lenkų kalbos, su mumis stengėsi kalbėti lietuviškai. Tačiau nuo vieno iki kito mūsų susitikimo įspūdžių susikaupia tiek daug, kad greitakalbe berdama žodžius įterpdavo tai rusišką, tai lenkišką žodį. O suvokusi, kaip pasakė mintį, ima kvatoti.

Nesvarbu, kokia kalba yra pasakoma mintis, svarbu, kad matai per kraštus besiliejantį džiaugsmą, šypseną, spindinčias vaiko akis. Erika, tarp dovanų radusi plaukų segtukus, tyliai pasakė: „Įsisegsiu, kai plaukučiai paaugs.“ Ištarti mergaitės žodžiai suspaudė širdį. Dar viešėdama per Kalėdas mačiau, kaip Erika išgyvena, kad plaukučiai labai lėtai auga, yra trumpi ir silpnučiai. Apkabinau Eriką ir nuraminau: „Juk tai tokie segtukai, kuriuos gali įsisegti dabar.“ Paėmiau ir įsegiau juos į mergaitės plaukučius. Erika švytėjo. Šią savaitę ji su mama atvyks į Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės onkohematologijos skyrių kontroliniams tyrimams.