Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content
Post Type Selectors

Povilas

 Pradžia

Viskas prasidėjo nuo skausmo šone 2009-ųjų metų rudenį. Tuo metu žaidžiau rankinį, tad galvojau, kad skausmas šone tiesiog atsirado nuo didelio krūvio treniruočių metu, tačiau skausmas nesiliovė. Po kiek laiko atsirado nedidelė temperatūra, o vėliau ji pakilo ir nenustojo laikiusis, tad šeimos gydytoja nutarė paguldyti į ligoninę. Ligoninėje praleidau dvi savaites. Per pirmąją savaitę nustojo skaudėti šoną, o kartu pradėjo kristi ir temperatūra. Kraujo tyrimai atrodė geri, gydytojai juokaudavo, kad kraujas net kaip arklio, o jie nesupranta, iš kur ta temperatūra. Paskutinę buvimo dieną, kai jau išrašinėjo iš ligoninės, vėl nestipriai pradėjo skaudėti šoną ir atsirado šiokia tokia temperatūra. Tuo metu gydytoja įtarė, kad sergu sarkoma, todėl mums pasiūlė važiuoti tolimesniems tyrimams. Atvykus į Vilnių, buvau paguldytas į infekcinį skyrių. Pradžioje temperatūra laikėsi, bet buvo nedidelė, todėl labai didelio nuovargio nejutau. Prasčiau pasijutau antroje pusėje, kuomet temperatūra išlikdavo 38o C ir daugiau. Infekciniame skyriuje kraujo tyrimai irgi atrodė idealūs, nerodė jokių ligų. Galiausiai, po savaitės, buvo paimtas kaulų čiulpų tyrimas, iki kurio buvau vežamas vežimėlyje, nes tuo metu tiesiog nebepajėgiau paeiti dėl aukštos temperatūros. Kaulų čiulpai parodė, kad 97% kraujo ląstelių jau buvo blastai ir taip galiausiai sužinojau, kad sergu leukemija.

 Gydymas

Ūminė pre-B limfoblastinė leukemija su Filadelfine chromosoma – taip skambėjo mano kelionės pradžia. Pačioje pradžioje nelabai kreipiau dėmesį į tai, kuo sergu, sergu tai sergu, reikia gulėti ligoninėje, tai guliu, o gal per daug dėmesio į tai nekreipiau, nes tuo metu man buvo 12 metų. Tuo metu pati diagnozė nekėlė jokio nerimo, tačiau prisimenu, kad pačioje pradžioje labai pergyvenau dėl plaukų, kuomet buvo pasakyta, kad jie visiškai nukris. Pirmasis chemoterapijos kursas nepraėjo taip sklandžiai kaip buvo tikėtasi. Po pirmojo kurso ir po beveik dviejų mėnesių buvau išleistas namo, tačiau jau gruodį vėl turėjau grįžti į ligoninę, nes visi kraujo rodikliai vėl pradėjo blogėti. Taip pirmąsias Kalėdas ir Naujuosius metus praleidau ligoninėje. Grįžus į ligoninę iš karto vėl gavau antrąjį chemoterapijos kursą, kuris sukėlė virškinimo problemas – pradėjo stoti virškinimas. Namo buvau išleistas tik 2010-ųjų metų vasarį, kadangi reikėjo tvarkytis neįgalumo dokumentus. Grįžus, tą patį mėnesį gavau antrąjį chemoterapijos kursą, kurio nepabaigiau. Nepabaigus antrojo kurso, teko stabdyti gydymą ir taip balandžio mėnesį atsidūriau reanimacijoje, o viso to priežastis – sepsinis šokas. Reanimacijoje buvau pirmasis, išbandęs tuo metu naująjį deguonies aparatą. Prisimenu tik tiek, kad nuo jo labai išdžiūdavo burna ir nosis, o ir jo gumelės, kurios laikydavo kaukę, labai trindavo galvą. Reanimacijoje prabuvau 1-2 savaites, o po jos buvau išsiųstas sanatoriją, kurioje teko mokytis vaikščioti iš naujo. Po to, kai pradėjau vaikščioti, buvo nuspręsta gydymą tęsti toliau.

Kol gydymas tęsėsi, atėjo vasara, o ta vasara buvo ypatingai karšta. Galiausiai, rugpjūčio mėnesį, sėdėdamas tiesiog nualpau dėl žemo hemoglobino. Prisimenu tik tiek, kad vienu momentu lyg per miglą valdau kompiuterio pelę, jaučiu kaip ranka su ja krenta nuo stalo ir galiausiai vakare atsibundu jau su deguonimi ant veido. Trečiąjį chemoterapijos kursą praėjau nesunkiai, iš karto po jo pradėjo ir ketvirtąjį, po kurio vėl atsidūriau reanimacijoje ir šį kartą tai buvo dėl sepsinio toksinio šoko, kuris atsirado nuo chemijos. Antroji reanimacija buvo daug sunkesnė už pirmąją, tuo metu svėriau vos 20 kg, iš manęs buvo likę tik kaulai. Gulint reanimacijoje atsirado didelė problema – pradėjo kauptis skysčiai. Vienu momentu jau buvau nurašytas, kadangi tėvams jau liepė susitaikyti, tačiau tuo metu dirbęs H. Šimkus sugalvojo pats ištraukti skysčius, duriant tarp krūtinės ląstos kaulų, dėl ko jam ir esu labai dėkingas. Po skysčių ištraukimo viskas pradėjo gerėti ir galiausiai buvau grąžintas į įprastą palatą.

Po ketvirtojo chemoterapijos kurso ir grįžimo iš reanimacijos, buvo nuspręsta stabdyti gydymą, kurio tikriausiai buvo likę dar du kursai. Kadangi mano gydymui reikėjo kaulų čiulpų donoro, kuris taip ir neatsirado viso gydymo metu, buvo nuspręsta gydyti tabletėmis Glivec, kurios buvo skiriamos tik kas trečiam pacientui, kadangi vieno mėnesio tablečių kaina siekė 10 tūkstančių. Kartu prie vaistų buvo švitinama ir galva, kadangi vaistai nepaveikia smegenų. Pradėjus gerti vaistus, viskas pradėjo tvarkytis. Namo grįždavau vis dažniau ir ilgesniems laiko tarpams, kol galiausiai gydytoja V. Rutkauskaitė pasakė, kad galima nutraukti tablečių gėrimą ir reikės atvažiuoti tik pasitikrinti į dienos stacionarą. Šiuo metu gerai nepamenu, kuriais metais buvo pasiekta remisija, bet manau jog tai buvo 2011-taisiais metais.

 Gyvenimas dabar

Šiuo metu, praėjus jau dešimtmečiui nuo ligos pradžios, esu Vilniaus Gedimino Technikos universiteto bakalauras. Taip pat dirbu 3D spausdinimo srityje. Nors po ligos buvo sunku užsiimti kokia nors fizine veikla, bėgant metams ištvermė ir kitos savybės pradėjo gerėti, kūnas vėl sutvirtėjo, todėl pradėjau bėgioti, o šiuo metu ruošiuosi 2021-ųjų metų ir savo pirmojo maratono bėgimui. Taip pat jau kelerius metus teisėjauju renginyje „Moterų ralis“. Po ligos esu ganėtinai sveikas ir vis rečiau susergu ar peršąlu. Nors ir yra nuo ligos išlikusių tam tikrų komplikacijų, jos man nebetrukdo gyventi įprasto gyvenimo, kadangi neliko nieko kito kaip tik su jomis susitaikyti ir žengti pirmyn. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visiems gydytojams, seselėms ir kitiems specialistams, kurie prisidėjo prie ligos gydymo.

 Palinkėjimas

Sergantiems vaikams norėčiau palinkėti stiprybės, tikėjimo, ryžto ir užsispyrimo kovojant su savo ligomis, kadangi žengiant į priekį, pasitikint gydytojais ir kito personalo darbuotojais, visas gydymo etapas praeis daug sklandžiau.

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums