Mano vardas Monika Petreikytė, noriu pasidalinti savo onkologinės ligos istorija.
Kai man buvo 15 metų, pagaliau mano tėvai Vilniuje, Santariškių ligoninėje išgirdo ligos diagnozę kodėl aš vis sergu ir nepasveikstu – tai buvo Hodžkino limfomos 4 stadija. Taigi šita liga buvo mano 15 gimtadienio „dovana“. Taip aš su ja ir pragyvenau iki 16 gimtadienio, kai buvo atliktas paskutinis tyrimas ir pasakė, kad viskas gerai ir aš įveikiau šitą ligą!
Neseniai atšvenčiau savo 37 gimtadienį ir kartais vis dar prisimenu tuos metus ligoninėje. Pradžioje buvo sunku priprasti prie jos, nes buvau labai judri ir man buvo sunku susidraugauti su lovos režimu. Buvau seselių galvos skausmas, nes po skyrių laksčiau su lašeline ir buvau geriausia mažųjų ligoniukų draugė. Turbūt tas ligos priėmimas kaip iššūkio, kurį aš turiu įveikti, man ir padėjo nepalūžti ir LAIMĖTI.
Šiandien dirbu direktore. Laisvalaikiu žaidžiu badmintoną. Atostogas stengiuosi leisti aktyviai, dažniausiai vaikštau po kalnus. Vasarą plaukioju vandenlente.
Vaikų tėveliams, išgirdusiems šių baisių onkologinių ligų pavadinimus, norėčiau palinkėti stiprybės ir labiau tikėti savo vaikų galiomis. O vaikams noriu pasakyti, kad tai tikrai įveikiama, tik reikia patikėti savimi ir nepasiduoti tų baisių ligų kerams. Jūs esate daug stipresni nei galvojate!!!
Noriu labai didelį AČIŪ pasakyti mane gydžiusiai daktarei Valentinai Daugelavičienei.
Tai va tokia mano trumpa istorija apie šituos baubus iš vaikų onkologinio skyriaus 🙂