Tarptautinė vėžiu sergančių vaikų diena
Eglė ir Dainė
Kokia pirma mintis kilo išgirdus vaiko diagnozę?Pirmos negeros nuojautos ir mintys buvo dar iki oficialiai išgirstant diagnozę. Gerą savaitę prieš pirmąjį kreipimąsi į šeimos daktarę, buvo didelis nerimas ir širdgėla, kad kažkas bus labai labai blogai. Išgirdus diagnozę jau Santariškėse, iškart užsidėjo blokas – niekam nieko negalėjau pasakyti geras 24 valandas. O kai susikaupiau ir paskambinau vienam iš šeimos narių, kalbėti neišėjo. Tada, matyt, nusiėmė blokas ir galėjau tik verkti. Sunku nusakyti vieną mintį. Galbūt pagrindinė mintis buvo, kad mano vaikas labai stiprus ir, kas jau kas, o ji tikrai susitvarkys su liga ir pasveiks.
Kokį didžiausią sunkumą patyrėte gydymo metu?Didžiausias sunkumas, kai negali niekuo padėti – matai savo vaiką silpstantį, kenčiantį, daug ko nebegalintį ir prarandantį norą kovoti. Čia baisiausia. Kai jis kovoti nebenori ir psichologiškai pradeda palūžti.
Kas gydymo metu teikė vilties ir neleido nuleisti rankų?Pačią didžiausią viltį viso gydymo metu teikė mamos, kurios jau ėjo tuo pačiu keliu, ar buvo jį baigusios. Visos iki vienos – jos skleidė ramybę, žinias, kaip elgtis ir ko laukti, o svarbiausia, 100% tikėjimą, kad viskas bus tikrai gerai.
Kokią žinutę nusiųstumėte mamoms, žengiančioms pirmuosius žingsnius vaiko gydymo kelyje?Mano žinutė būtų lygiai tokia pati – bus labai sunku, bet galų gale viskas bus gerai. Kad vaikai yra labai stiprūs ir greitai atsigauna, kad mama tikrai nėra viena ir yra daug pagalbos aplinkui.