Neišmatuojamai jautru, kai onkologine liga sirgę vaikai užaugę sugrįžta palaikyti šiuo metu einančius onkologinės ligos keliu. Tik jie geriausiai gali suprasti, kokios kartais lėtai slenkančios ir nykios būna dienos ligoninėje.
Tai – Adrijus. Būdamas septyniolikos ėjo onkologinės ligos keliu, dėl ligos plitimo teko amputuoti koją. Grįžo jis nešinas Lego, kaip pats sako: „tiesiog žinau, ką reiškia nuobodžiauti gydymo metu ir kaip smulkūs dalykai gali padėti pamiršti skausmingą gydymą“.
Be galo, be krašto didžiuojamės sugrįžtančiais. Didžiausias palaikymas ir įkvėpimas šiuo metu einantiems onkologinės ligos keliu – kai juos už rankos veda jau užaugę vaikai, ėję panašiu keliu.
Ačiū, Adrijau!