Šv. Velykų rytą pasaulis pasikeičia: viltis, jei ir pailsusi, vėl suspurda mažose ir didelėse širdyse.
Ten, kur kasdien skaičiuojami ne tik žingsniai, bet ir kraujo rodikliai, kur chemoterapija keičia vaikystės ritmą, o laukimas tarp tyrimų tampa ilgesnis už pasakas, šiandien atsiranda daugiau šviesos. Ne todėl, kad liga pasitraukė, bet todėl, kad šalia yra kas laiko už rankos, kas ištveria kartu, kas tiki, kai jėgų tikėti mažiau.
Velykų rytas primena: gyvybė nenutrūksta net ir ten, kur ji trapi.
Tegul ši diena būna apie bendrystę. Apie rūpestį, kuris nežino diagnozės. Apie viltį, kuri neišnyksta – tik kartais prisėda pailsėti.
Šviesių šv. Velykų!