Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content

Povilo šeimos pasakojimas

Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest

Prieš 10 metų į mūsų namus atėjo liga… Prieš 10 metų į mano gyvenimą atėjo didžiulis būrys naujų žmonių – ligoniukai, jų mamos, medikai, šiaip geros valios žmonės. Prieš 10 metų susipažinau ir su „Rugute“. „Rugutė“ – tai visų pirma Edita… Ir puikiai prisimenu patį pirmą susitikimą – neplanuotą, ne visai laiku ir ne visai vietoj…

 Žvarbią žiemos dieną minutei išbėgau iš palatos į kitoje gatvės pusėje esančią vaistinę. Reikėjo būtinų vaistų ir… pabūti vienai. Taip, dažniausiai mes, slaugančios mamos, išbėgdavom su reikalais vienos, kad pakeliui „susidėliotumėme“ save, savo būseną, nubrauktume ašarą. Juk palatoje – tik teigiamos emocijos. Nesvarbu, kad situacija kritinė ir visai neaiški… Taigi, einu susisukusi į skarą nuo šalčio, paskendusi mintyse – tokios būsenos, kai nieko nematai ir nenori matyt… O kieme mane pakalbina kito ligoniuko mama ir sako: „Susipažink, čia ta Edita“… Tik minutei stabtelėjau, vargu ar net šyptelėjau – palatoj paliktas ligoniukas išgyveno sunkų ir sudėtingą „kritimą“. O Edita taip nuoširdžiai pasidžiaugė, kad pagaliau susipažinom, nes apie mus ji jau žinojo. Informacijos apie užklupusią ligą „Rugutėje“ ieškojo ir mumis rūpinosi draugė.

 Netrukus užsimezgė tikra, nuoširdi draugystė. Laukėm kiekvieno susitikimo, pokalbio, kiekvieno apsikabinimo ir patarimo. Labai laukdavom Kalėdinio laikotarpio – tos trumpos Rugutės nykštukų viešnagės mūsų namuose. O kitos „Draugų salos“ vaikai pradėdavo laukti grįždami iš renginio.

 Nuo mūsų draugystės pradžios – tuoj dešimt metų, o niekas nepasikeitė – nuoširdumas, visokeriopa pagalba, patikimumas ir daug daug gerų emocijų. Be viso to – suvokiamo, išgyvenamo, materialaus, apčiuopiamo – „Rugutė“ padovanojo neįkainojamas vertybes – žmones, kuriuos galiu vadinti savo ir savo vaikų draugais. Edita, Dainoras, Linas, Lina (iš toli), Dar viena Lina, Tautvilė, Asta…

 Dar iš pradžių pykau ir raudau, kai Povilas slapčiomis Editai pakuždėjo savo svajonę ir ilgą laiką tai buvo judviejų paslaptis – dviejų draugelių suokalbis!!! Tikrų tikriausių draugelių – juk tada, kai pikta liga sugrįžo, pirmas lankytojas, kurį leido pasikviesti mano ligoniukas, buvo, žinoma, Edita…

 Ir tada, ir dabar „Rugutė“ man – patikimiausias uostas, prie kurio švartuojuosi, kai mano gyvenimo jūroje kyla nesuvokiamos išbandymų audros. Be Jūsų, mielieji, būtų žymiai žymiai sunkiau…

 Prieš 10 metų jūs pradėjote savo veiklą su kilniausiais tikslais. Ir jums pasisekė – kiek žmonių subūrėte į savo komandą, kiek svajonių išpildėte Kapitonams, kiek šeimų jums dėkingi už pagalbą, už informaciją, už bendraminčių subūrimą… Jums tikrai priklauso visi apdovanojimai visose Gerumo nominacijose. Patikėkit, aš – ir kaip ligoniuko, ir kaip Angeliuko mama – žinau… Jūs – patys pačiausi…

 Sveikatos, stiprybės, sėkmės ir gerų rezultatų… Kad visi visi jūsų Kapitonai kasmet atplauktų į „Draugų salą“ pasveikę ir stiprūs… Ačiū jums, kad esat…

Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest
Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums

Semdamiesi geros energijos, drąsos ir laisvės pojūčio iš vaikų, kartais pamirštame grąžinti visa tai, kuo jie dideliais glėbiais dalijasi su mumis. Kai likimas meta ligos iššūkį, vaikai leidžiasi į ilgą ir sudėtingą kelionę. Čia laikas mums įkvėpti jiems drąsos, padėti neprarasti energijos ir jokiu būdu nepalikti plūduriuoti vidury jūros vienų. Kelkime palankų vėją, kartu vairuokime jų laivelius krantų link ir susigrąžinkime vaikus į saugų uostą.

Prisidėti galime kiekvienas, aukodamas Labdaros ir paramos fondui „Rugutė“. Šis nedidelis veiksmas yra didelė vaikų viltis gyventi.