„Nepamenu, ko tuomet ieškojau internete, kai akis užkliuvo už „Rugutės“ fondo puslapio. Buvo 2005 metų pavasaris. Studijuodama doktorantūroje daug laiko leidau Švedijoje, Lundo universitete, širdy vis dar laikiau sunkios ir varginančios tėvo mirties nuo vėžio skausmą bei galimybės netekti sūnaus, kuriam prieš kelis metus buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, baimę…
Ašarodama vis skaičiau ir skaičiau Rugilės ligos istoriją, viskas atrodė taip artima ir pažįstama, net pagalvojau, kad gal prasilenkėme kur klinikų koridoriuose, ar laukiant prie echoskopijų kabineto, nes mūsų vaikai tuo pačiu metu gulėjo ligoninėse… Nuo to laiko „Rugutės“ fondo puslapis tapo mano kasdienių apsilankymų jame rutina. Paskaitydavau naujienas, sekdavau informaciją forume, kol vieną dieną pamačiau, kad berniukas Pijus, kuriam buvo diagnozuotas vienas rečiausių galvos smegenų navikų, Kalėdoms norėtų gauti smuiką. Smuiką! Valio, nes mano spintoje, Lietuvoje, vis dar gulėjo ¾ smuikelis ir lyg laukė, kad kam nors būtų padovanotas. Grįžusi šventėms į Lietuvą, pakeičiau smuikelio stygas, nupirkau naują stryką, audinių parduotuvėje nupirkusi dalmantino dėmėmis išmarginto aksomo, rankomis pasiuvau smuikeliui futliarą. Parašiau laišką „Rugutės“ puslapyje nurodytu adresu ir susitariau susitikti su fondo įkūrėja.
Nežinau, ar kam yra taip nutikę, tačiau tą 2005 metų gruodį, prie parduotuvės RIMI sutikusi Editą, jaučiausi taip, lyg pažinočiau ją visą savo gyvenimą! Edita ir Dainoras tapo pačia tikriausia mano šeima, Pijus ir Aida – brangiausiais draugais, o pačią kilniausią misiją vykdantis „Rugutės“ fondas – ta vieta, kurioje kiekvienas su onkologine liga susidūręs vaikas ir jo šeima bei artimieji bus suprasti, išklausyti, paguosti, jiems bus visokeriopai padėta, tiek einant ligos keliu, tiek džiaugiantis suvaldžius ligą, tiek išgyvenant netekties skausmą. Nežinau, ar dar yra tokių labdaros ir paramos fondų, kur tiek savanoriai, tiek fondo globojami vaikai ir jų tėvai tampa viena didele šeima, kurioje visi visus pažįsta, kurioje dalijamasi džiaugsmais ir rūpesčiais, kurioje nėra atskirties tarp ligoniukų, fondo savanorių ir ligoniukais besirūpinančių gydytojų.
Nepaisant visokeriopos moralinės ir emocinės pagalbos, labai svarbi ir finansinė pagalba – vaistai, tyrimai, prietaisai, visa eilė kitų gydymo eigoje svarbių, bet dažnai brangių ir nekompensuojamų priemonių, todėl kiekvieno iš mūsų parama „Rugutės“ fondui skiriant 1,2 % GPM yra gyvybiškai reikalinga.
Todėl raginu jus padėti veikti fondui, atliekančiam tokią svarbią ir kilnią misiją! Fondui – suprantančiam situaciją nuo nepaaiškinamo tėvų nerimo, kad kažkas su jų vaiku negerai, kaustančio siaubo, išgirdus vėžio diagnozę, trapios stiprybės einant ligos keliu iki nedrąsaus džiaugsmo įveikus vaiko ligą ar, deja, kartais ir neišmatuojamos širdgėlos palydint angelų keliu…“
Ačiū, Asta, už dvidešimtus metus besitęsiančią draugystę ir pasidalinimą jautriomis mintimis.