Į „Rugutės“ tinklalapį pirmą kartą užsukau daugiau nei prieš aštuonerius metus. Vėliau čia netyčia užsukau antrą, trečią kartą… Pradėjau skaityti. Perskaičiau visas vaikų istorijas, visus forumo, kuriame tėvai, vaikai, savanoriai ir kiti dalinasi patirtimi, įrašus. Pradėjau kasdien sekti naujienas ir bent mintimis palaikyti sergančiuosius. Tik gerokai vėliau išdrįsau parašyti. Nedrąsu buvo, nes supratau, kad tai yra ypatinga organizacija, visai kaip tikra šeima. Nesitikėjau, kad kada nors tapsiu jos dalimi.
Pirmą kartą aplankyti vaikų nuėjau paskatintas fondo vadovės Editos. Vėliau ėmiau lankyti ten gydomus vaikus, kartu su Kalėdų nykštukais keliauti per Lietuvą, prisidėti organizuojant kraujo donorystės akciją „Padovanok lašelį“ ir kitaip padėti „Rugutei“.
„Rugutėje“ radau puikių draugų. Su vaikais ir jų šeimomis bendrauju ne tik tada, kai ligoninė lieka praeity, bet ir kai nugali liga… Į ligoninę einu ne kaip savanoris ar darbuotojas – einu lankyti mažųjų draugų, susidūrusių su klastinga liga. O iš jų gaunu daug daugiau nei duodu pats.
Pastarųjų kelių metų vieni stipriausių išgyvenimų yra susiję su „Rugute“. Kaip apibūdinti jausmą, kai nematantis berniukas padovanoja savo darytą apyrankę arba paties siūtą suvenyrinį laivelį? Ar su kuo nors palyginamas jausmas, kai neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vaikas varžybose skuba finišo link, o visas stadionas jį palaiko? Ar gali būti neskanus tortas, kurį padaro penkiametis draugas? Ir tai tik maža dalis to, ką išgyvenu drauge su vaikais.
„Rugutei“ linkiu toliau sėkmingai tęsti darbus vaikams, su vaikais ir dėl vaikų. Gera matyti, kad žmonės kreipiasi į „Rugutę“ ne tik norėdami padėti, bet ir atsineša savo gražių idėjų, kurios jau tapo tradicinėmis: „Palankaus vėjo malūnėliai“, „Muzikinis linkėjimas“, „Dviračių žygis Rugutei“. Padedančių ir nuoširdžiomis idėjomis tikinčių žmonių visada atsiras. Juk gėris traukia gėrį.
