Praėjusią savaitę į vaikų onkohematologijos centrą atvyko nuolat šelmiškai besišypsanti Vilnė, o mes skubėjome jai pasakyti, kad be galo, be krašto ją mylime. Žavi mažoji draugė ligos gydymo keliu eina jau aštuntą mėnesį. Kaip Vilnės mama rašo: „Ji mūsų tikras nenuorama upelis, trykšta energija, džiaugsmu gyventi. O mes paskui ją, visada šalia. Tai ji mus į priekį veda.“
Vilne, kasdien būk veržli it upelis, nuolat skubėk į priekį, įveik visas sutiktas kliūtis, o mes visada būsim šalia, palaikysim, padrąsinsim ir siųsim tau palankų vėją!