Kai Dominykas po sunkios ir sudėtingos operacijos dar buvo Tiubingeno ligoninėje, pažadėjau: vos tik jis sugrįš į Lietuvą, atlėksiu jo apkabinti ir padovanosiu Lapiuką, turintį savo istoriją. Vakar, lankydamasi Vaikų onkohematologijos centre, užsukau pas Dominyką ištesėti pažado.
Kaskart užvėrusi palatos duris suprantu – ne aš drąsinu vaikus. Tai jie mane moko stiprybės, kantrybės ir ištvermės. Be galo didžiuojuosi Dominyku. Jo stiprybė, šypsena ir branda ilgam lieka su manimi – ir už palatos durų.
Šiandien Dominykas žengia į dar vieną gydymo etapą – pradedama pooperacinė chemoterapija. Tad apkabink Lapiuką, imk mano ranką ir keliaukime toliau. Neabejoju – ir šį etapą įveiksi.