Dominykas 🧡
Vėlyvą sekmadienio popietę po ilgesnio laiko pravėriau Dominyko palatos duris. Skubėdama link ligoninės mąsčiau, kad jaučiuosi tarsi Lapė iš „Mažojo princo“ – nešanti pasipuošusią širdį, laukianti susitikimo dar valandą iki jo ir iš anksto pradedanti jaustis laiminga.
Apsikabinimai, šypsenos, laikas, byrantis tarsi smėlio smiltelės… Kai žvilgtelėjau į laikrodį, krūptelėjau – dar akimirka, ir teks miegoti ligoninės fojė prie užrakintų lauko durų.
Ne visi gydymo keliai būna tiesūs, ne visi įveikiami milžino žingsniu. Kartais dalį kelio tenka eiti skruzdėlytės žingsneliu. Tačiau net ir patys mažiausi žingsniai veda pirmyn. Grįždama vis galvojau, kiek daug stiprybės telpa vaikuose ir jų mamose!
Tad šiandien kartu su Dominyku žengdama tuo mažu skruzdėlytės žingsneliu linkiu, kad šioje kelio atkarpoje pūstų tik palankus vėjas.
O mes visi, mylintys ir palaikantys Dominyką, saugosime delnuose tai, ko neįmanoma sugrąžinti vėliau – nerūpestingą vaikystės laiką.