Pagalbinė, alternatyvioji ir rytų medicina

Šiuo metu egzistuoja daugybė požiūrių, koncepcijų ir vėžio gydymo metodų. Jie konkuruoja vienas su kitu, kartais akivaizdžiai vienas kitam prieštarauja. Todėl kiekvienam pacientui iškyla šie sudėtingi, tačiau labai svarbūs klausimai:

 

– Kaip gauti kuo daugiau naudos iš tradicinių vėžio gydymo metodų bei sumažinti jų keliamą riziką ir šalutinius poveikius?

 

– Koks turėtų būti pagalbinių ir alternatyviųjų gydymo metodų vaidmuo mano atveju?

 

– Ką turėčiau ir ko neturėčiau valgyti gydymo metu?

 

– Kokius vitaminus, mineralines medžiagas ir papildus turėčiau vartoti?

 

– Ar turėčiau vartoti antioksidantus, jei taip – kokius?

 

– Kiek turėčiau mankštintis, o gal turėčiau kuo daugiau ilsėtis?

 

– Ar sergančiajam vėžiu galima daryti masažą?

 

– Ką turėčiau daryti, kad sumažinčiau šalutinius vėžio gydymo poveikius?

 

– Kaip turėčiau kalbėti su savo gydytoju apie pagalbinę ar alternatyviąją mediciną?

 

– O rytietiški gydymo metodai? Ar jie būtų man naudingi?

 

 

• Pagalbinė medicina – tai įvairios fizinės, psichologinės, emocinės ir dvasinės pagalbos priemonės, kurios gali būti naudingos pacientams, bet kuriame kelionės per vėžį etape. Tai yra dietos ar mitybos programos, vaistažolės, maisto papildai, kvapiosios medžiagos, masažas, mankšta, joga, relaksacija, dienoraščio rašymas, vizualizacija ir valdomasis vaizdų kūrimas, akupunktūra, chiropraktika, homeopatija, gydymas rankomis, Reiki terapija ir dar daug kas. Kitaip tariant, šias priemones galima naudoti šalia tradicinių gydymo metodų, todėl jos ir vadinamos pagalbinėmis.

 

• Alternatyvioji medicina – tai įvairūs gydymo metodai, kuriuos vėžiu sergantys ligoniai kartais pasirenka vietoje įprastinio gydymo. Bendras šių metodų bruožas tas, kad moksliškai nėra patvirtinta, jog jais galima išgydyti vėžį. Kai kurie jų gali būti net pavojingi. Jeigu vis dėlto nutarsite pasikliauti jais, ypač kaip pagrindinėmis vėžio gydymo priemonėmis, turėtumėte būti labai atsargūs ir ryžtis šiam žingsniui tik tada, kai nėra jokių kitų patikrintų ir galinčių jums padėti jūsų ligos gydymo metodų. Alternatyvieji gydymo metodai yra šie: Burzinskio priešvėžiniai preparatai, Hoxsey metodas, Contreraso metodas, DMSO (dimefilsulfoksidas), Kelly metabolinė terapija, gyvųjų ląstelių terapija, Gersono metodas, graikiškasis vėžio gydymas (Alivizatos terapija), gydymas didelėmis intraveninėmis vitaminų dozėmis, ryklio kremzlė, Essiack arbata, hidrazino sulfatas, cancell/entelev mikstūros, hiperoksidacija, imunoaugmentinės terapijos, iskadoras, arba amalo ekstraktas, laetrilas, arba amigdalinas, Livingstono-Wheelerio terapija, vegetarinės dietos, psichochirurgija, Revici terapija ir daugelis kitų.

 

• Rytų medicina apibendrintai vadiname senovės Indijos gydymo sistemą Ajurvedą, tradicinę kinų mediciną, Tibeto mediciną, bei kai kurias kitas gydymo tradicijas. Įvairius šiuos gydymo metodus pacientai ir gydytojai gali taikyti kaip pagalbinę priemonę arba kaip alternatyvųjį gydymą priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir tikslų.

Dieta ir mityba vėžio gydymo metu
Pastaraisiais metais karštai ginčijamasi dėl dietos ir mitybos naudos gydant vėžį. Ja ypač linkę tikėti tie žmonės, kurie pasiryžę padaryti viską, kad tik pasveiktų. Deja, nors tie ketinimai labai geri, ligoniams ir jų artimiesiems neretai tenka skaudžiai nusivilti. Tinkama mityba svarbi kiekvienam. O sergantiesiems vėžiu ji yra dar svarbesnė. Tačiau labai dažnai mitybos problemos, ypač kai reikia skubių priemonių, nėra tokios aktualios, kaip mano kai kurie žmonės arba kaip teigia kai kurie alternatyviosios medicinos gydytojai. Ligonių bei jų artimųjų nekantrumas, susijęs su mityba, dažnai yra nepagrįstas, pernelyg išpūstas ir nereikalingas.

 

Ligos laikotarpiu svarbiausia išsaugoti dvasios pusiausvyrą ir galvoti apie ateitį. Mityba retai kada yra „gyvenimo ir mirties” klausimas gydant vėžį. Tačiau, galima sakyti, tai yra gana svarbus dalykas ilgame svarbiausių sprendžiamų problemų sąraše. Jam reikia skirti pakankamai dėmesio – ne per mažai, tačiau ir ne per daug. Be to, tai priklauso nuo kiekvieno ligonio, jo ligos stadijos ir pasirinkto gydymo.

 

Daugeliui ankstyvosiomis vėžio stadijomis sergančių pacientų skiriamas tik periodiškas pridėtinis gydymas. Ką jie valgys šiuo trumpu gydymo laikotarpiu, jiems paprastai mažiau svarbu negu tai, ką jie valgys pasibaigus gydymui visą likusį gyvenimą. Kitą vertus, jeigu pacientas serga metastazavusiu vėžiu ir jam reikia ilgalaikės chemoterapijos ar radioterapijos, mitybos problemos tampa daug aktualesnės.

 

Nėra abejonės, kad visuose vėžio gydymo etapuose kūnui reikia tam tikro vitaminų, mineralų ir kalorijų kiekio.

 

Čia pateikiamos kai kurios paprastos rekomendacijos, galinčios turėti naudos ligoniams. Jos taip pat gali būti naudingos jų ir artimiesiems.

 

– Valgykite kuo daugiau augalinio maisto;

 

– Stenkitės kasdien suvalgyti bent kelis vaisių ir daržovių patiekalus;

 

– Mažiau vartokite mėsos. Baltymų kiekį galite papildyti valgydami pupeles, žuvį, lęšius ar riešutus;

 

– Pradėkite kasdien valgyti nemaltus grūdus, taip pat ruduosius ryžius, lęšius ir grikius;

 

– Nusipirkite sulčiaspaudę ir pradėkite kasdien gerti šviežių vaisių bei daržovių sultis;

 

– Venkite kepto ir riebaus maisto;

 

– Vartokite mažiau rafinuoto cukraus;

 

– Gerkite daug skysčių. Kasdien išgerkite po 6 – 8 stiklines šaltinio vandens;

 

– Pasvarstykite, ar nevertėtų jūsų dietą vieną du kartus per dieną papildyti multivitaminais. Jei jums sunku praryti tabletes, pabandykite gerti vitaminų miltelius, kuriuos galite ištirpdyti vaisių sultyse ar vandenyje;

 

– Apsvarstykite, kokius vartosite maisto papildus, tarp jų skystus mikroelementus, mineralus ar baltymų prisotintus gėrimus;

 

– Stenkitės, kad pasirinkta dieta netaptų jums dar vienu įtampos šaltiniu. Nesijauskite kalti, kad valgote maistą, kuris jums patinka, ir nesijauskite privalą valgyti tai, kas jums nepatinka.

 

Išskyrus žmonių pasakojimus, nėra jokių mokslinių įrodymų, kad ypatingos mitybos programos, tokios kaip valomosios ir vegetarinės dietos, tikrai duoda naudos. Kartais jos net gali būti pavojingos ar turėti šalutinių poveikių. Dažniausiai taip atsitinka, kai antioksidantai vartojami kartu su įprastiniu gydymu. Tyrimai parodė, kad pacientai, kurie chemoterapijos ar radioterapijos metu vartoja antioksidantų papildus, rečiau patiria šalutinius poveikius. Taip veikiausiai atsitinka dėl to, kad antioksidantai turi ypatybę sumažinti toksinį vaistų poveikį sveikoms ląstelėms. Nelaimei, antioksidantai taip pat gali sumažinti ir gydomąjį poveikį vėžinėms ląstelėms. Pacientai gali pamanyti, kad antioksidantai jiems padeda, tačiau iš tiesų jie gali būti žalingi. Aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra. Dėl šios priežasties aš paprastai savo pacientams rekomenduoju nevartoti antioksidantų tol, kol nėra baigtas chemoterapijos ar radioterapijos kursas. Prisiminkite, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvieno poreikiai gali skirtis įvairiu gydymo metu. Jei turite kokių klausimų apie dietą, ypač apie vitaminų, mineralinių medžiagų, antioksidantų ar kitokių papildų vartojimą, būtinai pasikonsultuokite su savo onkologu.

 

Labai nelengva matyti sunkios ligos kamuojamą savo mylimą žmogų. Todėl visiškai suprantama, kad kiekvienas mūsų instinktyviai nori jam padėti. Savo meilę ligoniui bei rūpestį juo artimieji dažniausiai išreiškia patardami, kaip šiam reikėtų maitintis. Šeimos nariai ar draugai gali siūlyti vegetarines dietas, arbatas, vaistažolių ekstraktus, vitaminus, papildus ir kitokias priemones. Tačiau netgi pačių geriausių ketinimų skatinami žmonės ne visada supranta tikruosius ligonių poreikius gydymo metu. Be to, patys ligoniai dažnai nesugeba suprantamai pasakyti, ko ir kokiais kiekiais jiems reikia.

 

Padėję savo mylimiems žmonėms rasti geriausią gydymą bei priežiūrą, šeimos nariai visų pirma privalo priimti ir palaikyti pastarųjų pasirinkimą. Pagarba ligonių sprendimams yra viena didžiausių dovanų, kurią galite jiems duoti. Tačiau dažnai šeimos nariai bei artimieji jaučia pareigą siūlyti ligoniui įvairias dietas ar su mityba susijusius patarimus net tada, kai ligoniai akivaizdžiai to nenori.

 

Teisinga dieta šiuo laikotarpiu panaši į dietą, kuri rekomenduojama gydymo metu. Žinoma, kiekvienas gali rasti kur kas daugiau patarimų, kaip sustiprinti sveikatą po vėžio gydymo. Sveikatos puoselėjimas – tai visą gyvenimą trunkantis neribotų galimybių procesas. Asketizmas ir nesaikingumas nenaudingas nei sergantiesiems vėžiu, nei sveikiesiems. Todėl pasibaigus gydymui, būtinai valgykite vaisius, daržoves, vartokite vitaminus, gerkite daug vandens, tačiau nevenkite ir kitokio maisto. Džiaukitės gyvenimu!

 

Dabar aptarsime pagalbinės medicinos priemones, ir čia, manau, reikia vadovautis panašiais principais kaip ir pasirenkant mitybą. Svarbu ne tai, „kokios vaistažolės, relaksacijos technikos, homeopatiniai vaistai ar akupunktūrinis gydymas padės man atsikratyti vėžio?” Šiuo atveju labiau tiktų klausimas: „Kokios priemonės pagerintų mano savijautą? Kokios priemonės pagerintų mano virškinimą ir miegą? Kas šiuo gyvenimo laikotarpiu man yra svarbiausia apskritai? „

 

Milijonams amerikiečių vaistažolės ir maisto papildai tapo pilnaverte alternatyva gydytojo skiriamiems vaistams. Šiame trumpame skyrelyje aptarsime, kaip ligoniai dažniausiai supranta vaistažolių bei papildų reikšmę ir kaip juos vartoja. Nors ne visuomet taip būna, dėl praktinių sumetimų tai verta žinoti.

 

• Vaistažolės ir vaistažolių mišiniai dažniausiai vartojami turint konkretų gydymo tikslą. Vaistažolėmis paprastai gydomi įvairūs ūmūs ir chroniški susirgimai, pradedant galvos skausmais ir baigiant vėlyvosiomis vėžio stadijomis.

 

Daugelis žmonių vaistažolėmis labai žavisi todėl, kad jos yra „natūralus” produktas, o ne susintetintos laboratorijose cheminės medžiagos. Daugelio žmonių supratimu, „natūralus” reiškia „geras, nepavojingas, netoksiškas”. Didžioji dalis vaistažolių iš tiesų saugios ir nesukelia šalutinių poveikių. Tačiau bet kokia medžiaga, netgi vanduo, kai kuriems ligoniams tam tikromis sąlygomis gali būti pavojinga.

 

Dažnai tradicinė chemoterapija kritikuojama dėl toksiškumo, ypač tokią kritiką mėgsta gydymosi natūraliomis priemonėmis entuziastai, tačiau daugelis žmonių nežino, jog kai kurie vaistai taip pat pagaminti iš augalų. Taip pat jie nežino, jog kai kurie augalai turi labai stiprų poveikį, todėl jų vartoti beatodairiškai negalima, ypač gydant vėžį. Vėžio gydymui vaistažoles įvairios pasaulio kultūros vartoja šimtmečius, tačiau dauguma vaistažolių nėra patikrintos pagal vakarietiškus mokslo standartus. Vaistažoles dažnai vartoja norėdami numalšinti kai kuriuos vėžio simptomus ir šalutinius gydymo poveikius. Pavyzdžiui, jonažolės vartojamos nuo depresijos, imbieras – nuo pykinimo, alavijas gydo nuo spindulių atsiradusius audinių pažeidimus.

 

Tai, kad vaistažolės yra augalai, dar nereiškia, kad jos nekenksmingos, ypač jeigu vartojamos kartu su vaistais ar kitomis gydymo priemonėmis. Daugelis vaistažolių yra perdirbamos kepenyse, todėl gali trukdyti gydytojo skirtų vaistų pasisavinimui. Vienas iš tokių vaistų yra kumadinas, jis skystina kraują ir saugo nuo trombų. Onkologai kartais nesupranta, kodėl kumadinas ligonį veikia ne taip, kaip turėtų, ir vėliau jie išsiaiškina, kad ligonis geria kokių nors vaistažolių ar jų mišinių nuovirus, kurie trukdo organizmui pasisavinti šį vaistą. Jei vėžio gydymo metu dėl kokių nors tikslų vartojate ar ketinate vartoti vaistažoles, būtinai apie tai pasakykite savo gydytojui.

 

Manau, kad vaistažoles reikėtų vertinti taip pat, kaip teisingą mitybą bei įvairias kitas pagalbines gydymo priemones – jas dera vartoti iš meilės savo fizinei esybei, savo kūno sodui, o ne kaip specifinį vėžio gydymo metodą. Atsikratykite pagundos vaistažolių antpilus laikyti gyvybės vandeniu ar greita išorine priemone ligai įveikti. Nepatikėkite savo sveikatos kokiam nors buteliukui, nesvarbu ar jame „natūralūs” vaistai, ar ne. Bet kokius preparatus vartokite kaip pagalbinę priemonę, skatinančią jūsų širdyje ir dvasioje slypintį ryžtą pasveikti. Tai pasakytina ir apie vaistažoles, ir apie chemoterapiją.

 

• Vaistažolės dažniau vartojamos gydymo tikslais, o maisto papildai paprastai vartojami norint atstatyti ar padidinti energinius organizmo rezervus.

 

Papildams priskiriami vitaminai, mineralų mikroelementai, antioksidantai, baltymų milteliai ir tokios medžiagos kaip kreatinas bei dehidroepiandrosteronas (DHEA). Šie papildai paprastai vartojami norint sustiprinti organizmą, o ne kaip gydymo priemonė. Jei vartojami saikingai, jie yra nekenksmingi, be to, daugelis žmonių įsitikinę, kad papildai jiems padeda. Tačiau būtina žinoti, kaip biologiškai veikia kai kurios medžiagos vartojant jas ilgą ar trumpą laiką. Pavyzdžiui, DHEA buvo susidomėta kaip papildu, stabdančiu organizmo senėjimo procesus, tačiau ir vyrai, ir moterys turėtų žinoti, kad DHEA skyla į testosteroną ir estrogeną. Tai gali sukelti problemų žmonėms, kurie turi didesnę tikimybę susirgti prostatos ar krūties vėžiu. Be to, kaip jau buvo minėta, antioksidantų sąveika su vaistais iki galo neištirta, o sumažėję šalutiniai poveikiai gali reikšti, kad gydymo veiksmingumas taip pat sumažėjo.

 

Kaip ir vaistažolių ar kito pagalbinio gydymo atveju, prieš pradėdami vartoti papildus nepamirškite pasitarti su savo gydytoju, ypač tuo metu, kai jūs gydomi priešvėžiniais preparatais.

 

Daug amžių įvairios pasaulio religinės tradicijos pripažįsta, kad kvapai yra svarbus veiksnys, kuris padeda žmonėms geriau suvokti save. Štai smilkalai yra svarbus krikščionių, budistų, hinduistų ir kitų religijų sekėjų apeigų atributas. Gydomąjį kvapų poveikį neseniai pradėjo tyrinėti ir mokslas.

 

Fiziologiškai žmogaus sugebėjimą užuosti kvapus galima būtų apibūdinti kaip nosyje esančių uoslės receptorių tiesioginį ryšį su hipotaliamu, reguliuojančiu vegetacines organizmo funkcijas, taip pat emocijas. Kvapiosios medžiagos padeda žmogui geriau suvokti save, skatina jo vidinių gydomųjų mechanizmų veiklą. „Naudotis kvapais vėžio gydymo metu yra nuostabus būdas puoselėti savo kūną, protą, širdį ir dvasią. Yra daug įvairių kvapiųjų aliejų ir smilkalų. Ypač padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti sandalmedžio, levandos ir pačulės kvapai.

 

Mane nuolat stebina, kokią didelę naudą vėžiu sergantiems ligoniams duoda masažas. Yra nustatyta, kad masažas skatina natūralių skausmo slopiklių, arba endorfinų, išsiskyrimą, aktyvina imuninę organizmo funkciją ir pagerina organų aprūpinimą krauju. Tačiau galbūt dar didesnė yra emocinė masažo nauda.

 

Daugeliui pacientų rūpestingas ir atidus prityrusio masažuotojo prisilietimas prieš pat chemoterapijos kursą gali nepaprastai sušvelninti skausmingą laukimą ir nuraminti. Ligonių artimiesiems ir slaugytojams masažas taip pat gali būti labai vertingas atsipalaidavimo ir jėgų atgavimo šaltinis.

 

Profesionalaus masažuotojo masažas tampa dar viena svarbia galimybe pabendrauti su kitais žmonėmis ne šeimoje ir ne draugų būryje. Tokie masažai vertingi ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems, manantiems, kad jie privalo tenkinti tik sergančiojo poreikius, dažnai užmiršdami savuosius. Masažu žmogui suteikiama galimybė atsiliepti į rūpestingą išorinio pasaulio prisilietimą. Masažo dėka nerimas ir baimė virsta atvirumu bei ramybe, o šie jausmai skatina įvairiopą kiekvieno žmogaus sveikimą.

 

Anksčiau ligoniai vengė masažo, bijodami, kad vėžinės ląstelės gali paplisti po visą kūną. Daugeliu vėžio atvejų tai netiesa, tačiau prieš pradėdami masažo kursą, turėtume pasitarti su gydytoju. Taip pat svarbu vadovautis sveiku protu. Nemasažuokite tų kūno vietų, kuriose pasireiškia ligos simptomai arba yra išsivystę uždegimai. Kitais atvejais nėra jokių priežasčių, kodėl negalėtumėte džiaugtis šia veiksminga ir malonia gydomąja priemone.

 

Vėžiu sergantieji ir jų šeimų nariai gali išbandyti įvairius masažo būdus. Tai gali būti vakarietiški masažai, kilę iš švedų masažo ir paprastai atliekami su šiltu aliejumi; šiatsu masažas, atsiradęs Japonijoje, kurį atlikdamas masažuotojas spaudžia įvairius kūno taškus; Tailando masažas, kurio metu tempiamos kūno dalys; marma masažas, kilęs iš Ajurvedos tradicijų, kurio metu pakaitomis derinami lėti ir švelnūs tapšnojimai su greitais, energingais judesiais.

 

Jeigu ligoniai fiziškai aktyvūs, dažniausiai jie lengviau pakelia vėžio gydymą. Nuo fizinio aktyvumo daugelis ligonių pasijunta gyvybiškesni, energingesni, pagerėja jų bendra būklė. Netgi nesudėtingi fiziniai pratimai gali duoti daug naudos, o trumpi pasivaikščiojimai po parką – suteikti energijos, atgaivinti dvasią. Užlipimas laiptais įkvepia pasitikėjimo savimi tiems žmonėms, kurie dar neseniai negalėdavo atsikelti iš lovos.

 

Biochemiškai fizinis aktyvumas žmogui tas pat, kas daržui dirvos purenimas. Ir žemei, ir sveikoms žmogaus kūno ląstelėms reikia deguonies, o pagreitėjęs kvėpavimas ir padažnėjęs pulsas fizinio aktyvumo metu patenkina šį poreikį. Gerai žinoma, kad netgi trumpalaikiai fiziniai pratimai duoda akivaizdžią naudą, sumažina nerimą ir įtampą. Mankšta nepaprastai naudinga netgi tiems pacientams, kurių fizinė ištvermė dėl ligos sumažėjusi. Tačiau nusprendę vienaip ar kitaip mankštintis, vadovaukitės sveiku protu ir visada konsultuokitės su gydytoju.

 

Joga daro stebuklus ir žmogaus dvasioje, ir jo kūne. Nors nuo seno joga mums asocijuojasi su sudėtingomis bei sunkiai atliekamomis pozomis, iš tiesų tai yra švelnus metodas, padedantis pažinti save ir susieti į vieną visumą fizinius, protinius, emocinius ir dvasinius būties matmenis. Pats žodis joga sanskrite reiškia vienybę.

 

Užsiminėti joga gali kiekvienas ir beveik visada, netgi gulėdamas lovoje, sėdėdamas kėdėje ar važiuodamas automobiliu. Paprasčiausi pratimai nevargina kūno, tačiau įtempia ir tonizuoja raumenis bei sąnarius, suteikia daugiau energijos ir dvasinės ramybės, gerina kvėpavimą bei skatina gilesnį savęs pažinimą. Daugelis ligonių po jogos pratybų jaučiasi atgiję ir atjaunėję. Be to, visiškai pagrįstai manoma, kad joga stimuliuoja daugelį fiziologinių kūno procesų: imuninės sistemos veiklą, virškinimą, kraujo apytaką, miegą.

 

Ilgalaikis nerimas, intensyvus fizinis, protinis ar emocinis aktyvumas dažniausiai kenkia sveikimo procesui. Vargu ar čia kas gali daugiau padėti kaip gera relaksacija, arba atsipalaidavimas. Todėl keliaujant per vėžį, šiam tikslui būtina skirti laiko. Siūlydamas atsipalaiduoti neturiu galvoje televizoriaus žiūrėjimo, knygų ir žurnalų skaitymo ar pokalbių su šeimos nariais ir draugais, nes visa tai darant jūsų protas išlieka aktyvus. Tikra relaksacija – tai tokia sąmoningai pasiekta būsena, kurios metu kūnas, protas bei emocijos aprimsta ir atsistato. Relaksacija yra svarbi sudedamoji sveikimo proceso dalis, kurios pacientai ir jų šeimos nariai dažnai deramai neįvertina. Nors suprantama, kodėl vėžio gydymo metu ir kitų su tuo susijusių problemų kontekste relaksacija yra pamirštama, manau, kad visai be reikalo. Gilus atsipalaidavimas nepaprastai skatina įvairiapusį asmenybės sveikimą. Relaksacija yra pati paprasčiausia, tačiau labai veiksminga bei kiekvienam ligoniui prieinama priemonė, galinti palengvinti jo kelionę per vėžį.

 

Yra daug būdų, padedančių lengvai ir maloniai atsipalaiduoti. Tai į garso juostas įrašytos specialios instrukcijos, įkvepianti muzika, joga bei įvairios meditacijos. Šių metodų nauda pajuntama labai greitai, ji įvairiapusė ir ilgalaikė.

 

Akupunktūra, senovinė gydymo technika, atsiradusi Kinijoje, pastaruosius dvidešimt metų vis labiau populiarėja Vakaruose. Tai gydymas plonomis, steriliomis adatomis, kurios susmeigiamos į tam tikrus kūno taškus, idant gyvybės energija, vadinamoji či, galėtų laisvai tekėti kūnu. Kinijoje akupunktūra naudojama šimtmečius kaip sėkminga įvairių negalių gydymo priemonė. Vakaruose tik neseniai pradėta suprasti, kad ją galima pritaikyti gydant daugelį ligų, taip pat vėžį. Akupunktūra padeda sušvelninti skausmą, nuovargį, nemigą, raumenų ir sąnarių gėlimą. 1998 metais Nacionalinis sveikatos institutas akupunktūrą pripažino kaip veiksmingą chemoterapijos sukelto pykinimo ir vėmimo gydymo priemonę. Akupunktūra yra puikus būdas ribotą organizmo energijos kiekį pa skirstyti po visą kūną ir tuo būdu paskatinti sveikimo procesą bei pagerinti bendrą ligonio savijautą.

 

Homeopatija yra gydymo sistema, kurią XVIII amžiuje sukūrė vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas. Ji plačiai pripažinta Europoje, o pastaraisiais metais plinta ir Jungtinėse Valstijose. Homeopatinis gydymas remiasi principu, kad liga kiekvieną žmogų veikia specifiškai ir kad „panašus gydo panašų”. Homeopatiniai vaistai yra gaminami iš labai mažo kiekio medžiagos, kurios didesni kiekiai kaip tik sukeltų tą ligą, nuo kurios pacientas gydomas. Panašiai kuriamos vakcinos. Tačiau homeopatinės medžiagos skiedžiamos grynu vandeniu arba alkoholiu tol, kol jų beveik nelieka. Tai yra kitas homeopatinio gydymo principas: „kuo daugiau praskiedžiama gydomoji medžiaga, tuo ji veiksmingesnė”.

 

Vaistus homeopatas išrašo po išsamaus pokalbio su pacientu, o gydymo procesas yra labai specifinis kiekvienam žmogui. „Nors mokslas tiksliai nenustatė, kaip veikia homeopatinio gydymo mechanizmas, daugelis pacientų teigia, kad gydymas jiems padėjo. Homeopatiniai vaistai vėžiu sergantiems pacientams gali padėti įveikti depresiją, nerimą, nemigą, apetito sumažėjimą bei pašalinius gydymo poveikius, tokius kaip pykinimas ar vėmimas.

 

Gydymas rankomis – tai kai kurių senovės gydymo praktikų derinys su šiuolaikinėje fizikoje bei neurochemijoje žinomomis energijos perdavimo teorijomis. Šiuolaikinį gydymo rankomis metodą sukūrė Dolores Krieger, Niujorko universiteto slaugos dėstytoja. Šio gydymo sesijos metu gydytojas stebi pacientą, įvertina jo kūno energijos disbalansą ir tada subalansuoja jo energinį lauką. Tai gydytojas daro vedžiodamas rankas virš viso paciento kūno, pakėlęs jas per du – šešis colius. Viena sesija paprastai trunka nuo dvidešimties iki trisdešimties minučių, o jos pabaigoje gydantysis perduoda ligoniui dalį savo energijos, kuri skatina įvairiapusį sveikimą.

 

Reiki yra senovinė gydymo technika, kuri paplito Japonijoje XIX amžiuje. Reiki gydymas – tai kūno vidinės gydomosios energijos sužadinimas prisilietimu, tačiau tai nėra paprasta fiziologinė procedūra. Tai veikiau dvasinis metodas, kurio efektyvumas pagrįstas meile ir vidine išmintimi, o ne klinikine diagnostika ir gydymu. Reiki meistrai šio metodo išmoksta iš savo mokytojų ir netrukus patys ima mokyti kitus. Nors gydymo sesijos gali trukti valandą ir daugiau, Reiki nėra sudėtinga ar ezoterinė terapija. Jos nesunku išmokti ir ją savarankiškai naudoja daugelis ligonių, tuo šis gydymo metodas yra patrauklus.

Alternatyvieji vėžio gydymo metodai kelia daug problemų bei sumaišties ir ligoniams, ir onkologams. Egzistuoja daug alternatyviųjų vėžio gydymo priemonių, kurios dažnai kertasi su teorinėmis medicinos žiniomis. Moksliškai nė vienas iš šių metodų nėra neginčijamai patvirtintas. Beveik visi jie labai brangūs, o vėliau pareikalauja iš pacientų dar didesnių išlaidų ir yra pavojingi. Tačiau visai suprantama, kodėl jie taip vilioja žmones, ypač sergančius mirtina liga.

 

Savo puikioje ir labai informatyvioje knygoje „Gydymo pasirinkimai” („Choices in Healing”), parašytoje 1994 metais, Michaelis Lerneris padarė daug įžvalgių išvadų apie alternatyviuosius ar nepatikrintus vėžio gydymo metodus. Štai keletas jo pastabų:

 

– Lerneris teigia, kad jis „nerado nė vieno akivaizdaus ir dokumentiškai patvirtinto įrodymo, kad netradiciniais gydymo būdais galima išgydyti kokios nors rūšies vėžį”;

 

– Lerneris siūlo pacientams išsiaiškinti, „kiek patikimas yra vienas ar kitas gydymo būdas, jį siūlantis gydytojas ir pačių gydymo paslaugų kokybė”. Labai malonūs ir žavūs gydytojai gali nuoširdžiai tikėti savo moksliškai nepatvirtintu gydymo metodu. Dažnai toks gydymas vykdomas sunkiai pasiekiamose vietovėse arba net ne Jungtinėse Valstijose. Žmonės, kartais nepaisydami jokių sunkumų, trokšta pasinaudoti šia galimybe tiesiog iš nevilties arba dėl tokių gydytojų sugebėjimo įtikinti. Tačiau tai gali kelti pavojų ligoniams, kurie ir taip jau yra nualinti vėžio;

 

– Lerneris aprašo įdomų psichologinį fenomeną. Pasak jo, „santykis tarp alternatyviosios farmakologinės terapijos atvirumo ir visuomenės susidomėjimo ja yra atvirkščiai proporcingas”. Kitais žodžiais tariant, kuo egzotiškesnis ir mažiau žinomas gydymo metodas, tuo patrauklesnis jis atrodo kai kuriems ligoniams. Idėja, kad vyriausybė ir farmacinės bendrovės susitarusios slepia nuo visuomenės vėžio gydymo būdus, turi ilgą ir spalvingą istoriją. Panašiai žmonės, kurie nepatenkinti, kad valdžia netenkina jų svarbiausių poreikių, yra linkę manyti, jog vyksta politinis sąmokslas. Tačiau rinktis kitokį gydymą iš pykčio ar vien dėl to, kad nusivylėte tradicine medicina, yra labai rizikingas dalykas.

 

Tai rimti argumentai, tačiau aš neteigiu, kad jais remiantis reikia visiškai ir besąlygiškai atsisakyti alternatyviosios medicinos. Daugelis pacientų tvirtina, kad didelės dozės vitaminų, Essiack arbata, laetrilas ir kiti gydymo būdai jiems davė naudos. Jeigu nėra tai paneigiančių įrodymų, iš tiesų galima manyti, kad kai kuriems ligoniams šios priemonės padėjo. Kai kurie jų netgi įsitikinę, kad alternatyvioji medicina juos visiškai išgydė. Kad ir sunku tuo patikėti, kartais taip gali būti. Svarbu žinoti, kad nauji atradimai ir nauji gydymo metodai bet kada gali pakeisti mūsų supratimą apie vėžį. Medicinos istorijoje taip būdavo dažnai. Šiuo metu mokslinė medicina nėra patvirtinusi, kad alternatyvieji gydymo metodai veiksmingi. Nors kai kurie jų gali duoti tam tikros naudos, tikrasis jų efektyvumas ir patikimumas dar nežinomi. Šiuo metu manoma, kad ta nauda nedidelė, o kai kurie iš netradicinių metodų gali būti net kenksmingi. Pernelyg dažnai ligoniai atsisako tradicinio gydymo, kuris galėtų išgelbėti jiems gyvybę, ir pasirenka alternatyviąją mediciną.

 

Kad geriau suprastume problemas, kurios gali kilti gydantis nepatikrintais gydymo būdais, verta prisiminti vieną ypatingą atvejį: istoriją apie ryklio kremzlę.

 

Įdomus gamtos fenomenas yra tas, kad rykliai retai kada serga vėžiu. Nors rykliai yra viena seniausių gyvybės rūšių žemėje (o galbūt kaip tik dėl to), jų biologinė sistema sugeba neleisti vystytis piktybiniams navikams. Kuo tokia savybė galėtų pasitarnauti gydant žmones nuo vėžio? Ar iš viso mums įmanoma pasinaudoti šia savybe?

 

Taigi remiantis faktu, kad rykliai retai kada serga vėžiu, buvo išvystytas daugiamilijoninis knygų leidybos ir interneto svetainių verslas, taip pat vaistinių medžiagų gamyba iš ryklių kremzlės, nors jokių mokslinių įrodymų apie šio metodo veiksmingumą nėra. Metodo šalininkai teigia, kad ryklio kremzlė sustabdo naviką maitinančių kraujagyslių atsiradimą. Medicininis šio reiškinio terminas yra antiangiogenezė (iš graikiško žodžio angio, kuris reiškia kraujagysles, ir genesis – sudarymą). Antiangiogenezė šiuo metu yra intensyviai tyrinėjama onkologijos sritis. Laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad ryklių ir kai kurių kitų gyvūnų organizmai turi savybę sustabdyti naviką maitinančių kraujagyslių susiformavimą. Tačiau teigiami laboratorinių tyrimų duomenys, kad ir kaip kruopščiai tikrinti, jokiu būdu neįrodo, kad žmonių gydymas tais preparatais bus veiksmingas.

 

Onkologijos istorijoje gausu pavyzdžių apie potencialius vaistus nuo vėžio, kurie laboratorijose puikiai veikė gyvūnus, tačiau pabandžius jais gydyti žmones pasirodė esą neveiksmingi. Kalbant apie ryklio kremzlę, yra didelė tikimybė, kad toks scenarijus pasikartos.

 

Pavyzdžiui, ryklio kremzlės preparatai yra geriami. Virškinimo metu fermentai kartu su kitu maistu suskaldo kaip tik tuos kremzlės baltymus, kurie tariamai ir sudaro veikliąją preparato dalį. Todėl daugelis mokslininkų mano, kad vargu ar bet kokie antiangiogeneziniai mechanizmai, esantys kremzlėje, bus pasisavinti kraujo tokiais kiekiais, kad veiksmingai slopintų navikus. Kita savybė, kuria, kaip teigiama, pasižymi ryklio kremzlė, yra „imuninės sistemos stimuliavimas”. Tačiau moksliškai tai neįrodyta. Netgi jeigu tai būtų tiesa, natūralūs imuninės sistemos stimuliatoriai retai (gal net niekada) būna veiksmingi gydant vėžį.

 

Ryklio kremzlės tyrimų atlikta palyginti nedaug, jų rezultatai nėra vienareikšmiai. „Klinikinės onkologijos žurnalas” („Journal of Clinical Oncology”) 1998 metais aprašė vieną tyrimą, vykusį griežtos kontrolės sąlygomis. Jame dalyvavo šešiasdešimt vėlyvosiomis vėžio stadijomis sergančių pacientų, kurie kaip vienintelę gydymo priemonę vartojo įvairias ryklio kremzlės preparatų dozes. Po dvylikos savaičių gydymo nė vienam pacientui nebuvo visiškos ar dalinės remisijos, tačiau dešimčiai pacientų liga liovėsi progresavusi. Tyrinėtojų nuomone, tokie rezultatai nėra reikšmingi, nes vėžio progresavimas nėra lengvai prognozuojamas ar greitas procesas. Tačiau žmonėms, norintiems tikėti ryklio kremzlės galia, tokie duomenys atrodo labai geri. Nenorėdami pripažinti neigiamų tyrimų rezultatų, ryklio kremzlės entuziastai priekaištauja tyrinėtojams dėl neteisingo tiriamųjų parinkimo, ryklio kremzlės kokybės ir vartojimo būdo.

 

Karščiausius alternatyviųjų gydymo metodų šalininkus gali įtikinti tik visiškai neginčijami mokslinių tyrimų duomenys. Praeityje tradicinė medicina labai nenoriai imdavosi tirti alternatyviuosius gydymo metodus, tam prieštaraudavo ir patys alternatyviosios medicinos sekėjai. Laimei, situacija keičiasi. 1992 metais Jungtinių Valstijų Kongreso pavedimu Nacionalinis sveikatos institutas įkūrė Alternatyviosios medicinos tarnybą (Office of Alternative Medicine), kurios užduotis yra tyrinėti alternatyviosios medicinos formas. O 1998 metais ši tarnyba išsiplėtė į Nacionalinį pagalbinės ir alternatyviosios medicinos centrą (National Center for Comple-mentary and Alternative Medicine), kurio tikslas yra „tirti alternatyvios medicinos gydymo metodus ir nustatyti jų veiksmingumą”. Šiuo metu atliekami įvairūs alternatyviųjų vėžio gydymo formų moksliniai tyrimai, jų vis daugėja. Kol bus gauti rezultatai ir nustatytos aiškios metodikos, kaip saugiai ir tinkamai taikyti alternatyvųjį gydymą, savo pacientams aš patariu rinktis jį labai atsargiai ir tik tada, kai nėra kitų, patvirtintų gydymo metodų, galinčių jiems padėti.

Senoji Indijos medicina yra viena seniausių ir išsamiausių gydymo sistemų, kuri taikoma jau tris tūkstančius metų. Ajurveda (sanskr. „gyvybės mokslas”) pasaulį, ir ypač žmones, supranta kaip visumą, kaip dinaminę trijų visatos principų tarpusavio sąveiką. Šie principai, arba došos, įkūnyti visose gyvose būtybėse ir vadinami vata, pitta ir kapha. Kiekvienu jų pagrįsta tam tikra žmogaus organizmo medžiagų apykaitos funkcija, taip pat pagrindinių gamtos jėgų veikimas.

 

Sveikata priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus išsaugo jam vienam būdingą došų pusiausvyrą. Ajurveda ligą supranta kaip natūralaus balanso sutrikimą, todėl tampa įdomia alternatyva vakarietiškajam mechaniškam gydymo modeliui. Kai žmogus suserga, Ajurvedos gydytojas bando surasti ligos ir došų pusiausvyros sutrikimo priežastis, tada siūlo įvairias natūralias gydymo priemones, specialiai pritaikytas kiekvienam ligoniui. Šie gydymo būdai skirti ne ligos simptomams slopinti, bet, kas yra daug svarbiau, atstato natūralią došų pusiausvyrą ir tuo būdu sugrąžina žmogui sveikatą.

 

Ajurveda ligą bei sveikatą supranta labai plačiai ir praktiškai, todėl naudojasi vaistažolėmis, joga, meditacija, organizmo valymu nuo toksinių medžiagų ir žalingų proto bei dvasios impulsų. Vienas reikšmingiausių Ajurvedos požiūrių yra tas, kad galutinis gydymo tikslas nėra fizinė žmogaus sveikata. Pasak legendos, senovės gydytojai kurdami Ajurveda gerai suvokė, kad ligos sukeltas skausmas ir kančia trukdo žmogui įgyvendinti svarbesnius gyvenimo tikslus, tai yra neleidžia pasinaudoti visomis savo dvasios galimybėmis. Tik išgydę fizinį kūną mes galime visapusiškai atskleisti savo žmogiškąsias galias.

 

Tradicinė kinų medicina žinoma beveik tris tūkstančius metų ir šiandien ja gydosi vienas penktadalis pasaulio gyventojų. Vakariečiai ilgaamžiškumą paprastai tapatina su ilgu gyvenimu, tačiau kinų medicinai ilgaamžiškumas reiškia tai, ką mes pratę vadinti „gyvenimo kokybe”, todėl ilgas gyvenimas be sveikatos, gyvybiškumo ir džiaugsmo yra laikomas beprasmiu.

 

Pagrindinis kinų medicinos principas teigia, kad liga atsiranda tada, kai sustabdomas či, arba gyvybės energijos, tekėjimas kūne. Kai žmogus sveikas, či energija nematomais didžiulio tinklo kanalais, arba meridianais, jungiančiais visus vidaus organus ir liaukas, natūraliai cirkuliuoja po visą kūną. Či srautas gali nutrūkti dėl įvairių mechaninių kliūčių ir fiziologinių kūno procesų, jis taip pat gali būti per stiprus arba per silpnas, dėl to ir atsiranda liga.

 

Pagal tradicinę kinų mediciną, pasaulyje yra dvi viena kitą papildančios, tačiau priešingos jėgos – in ir jan. Šios jėgos atitinka gamtoje egzistuojančias priešybes, tokias kaip vyras ir moteris, karštis ir šaltis, diena ir naktis.

 

Kinų medicinoje ligos diagnozuojamos ir gydomos in ir jan pagalba. Vienos ligos vadinamos in ligomis, kitos – jan. Žmogaus sveikatai taip pat labai didelę reikšmę turi penki gamtos elementai (ugnis, žemė, metalas, vanduo ir medis). In ir jan bei penkių elementų pusiausvyros sutrikimas sutrikdo či srautą ir sukelia ligą.

 

Kūno pusiausvyros atstatymui kinų medicina vartoja vaistažolių preparatus, masažą, tam tikrų kūno taškų šildymą smilkstančiomis vaistažolėmis (šis metodas vadinamas moksibustija), taures, energijos atstatymo pratimus (qigong), meditaciją ir akupunktūrą. Kaip ir Ajurveda, tradicinė kinų medicina – labai išsivystęs ir visą apimantis gydymo metodas, kurio esmė yra gydyti visą žmogų, o ne atskirą ligą. Taip pat kinų medicina supranta ir vėžį. Yra įkurta didelė organizacija, tyrinėjanti kinų vaistažoles nuo vėžio kaip pirminį gydymo metodą arba kaip pagalbinį, taikomą šalia įprastinių gydymo priemonių. Daugiausia tyrimų atliekama pačioje Kinijoje, tačiau jie vis dažniau patraukia Vakarų pasaulio gydytojų dėmesį.

 

1300 metų senumo tibetiečių medicinos mokslas, kilęs iš Budos mokymo, itin pabrėžia ryšį tarp kūno ir dvasios. Pasak svarbiausio Tibeto medicinos teksto, vadinamo rGyud bzi, arba „Keturiomis tantromis”, ligos išsivysto dėl vienos svarbios priežasties: žmonės nežino savo tikrosios prigimties. Dėl savo tikrosios prigimties nežinojimo atsiranda vadinamieji „trijų rūšių nuodai”: geismas, neapykanta ir pasimetimas. Ilgainiui šie trys nuodijantys jausmai pažeidžia tris svarbiausias kūno energijos sistemas, vadinamas lung, tripa ir badken (tris nepas). Vėliau šių sistemų su trikimai išsivysto į ligą.

 

Kaip ir Ajurveda bei tradicinė kinų medicina, Tibeto medicina siekia suprasti ligos priežastį ir pusiausvyros sutrikimo prigimtį, dėl kurių žmogus suserga, o vėliau tą sutrikusią pusiausvyrą at stato. Tibetiečių medicinoje liga diagnozuojama nuodugniai apklausiant ligonį, apžiūrint jį, tikrinant liežuvį, analizuojant šlapimą ir labai sudėtingu metodu tikrinant pulsą. Visi šie dalykai suteikia daug išsamios informacijos apie tikrąją fizinę, protinę ir emocinę paciento būseną. Gydytojas tada aptaria įvairius natūralius gydymo būdus, atstatančius trijų nepų harmoniją ir pusiausvyrą.

 

Tibetiečių medicina daugiausia gydo vaistažolėmis ir jų mišiniais, tačiau kai kada vartojami gyvulinės kilmės preparatai, brangakmeniai ir metalai. Taip pat kartais taikomos įvairios dietos, mankšta, tam tikrų kūno taškų šildymas smilkstančiomis vaistažolėmis (moksibustija), organizmo valymas ir Tibeto akupunktūra. O jeigu reikia sukelti gilesnius sveikimo procesus, rekomenduojamos įvairios meditacijos. Tibetiečių medicina, išsamias klinikines žinias derinanti su dvasios tobulinimo menu, kiekvienam žmogui ir visai vakarietiškajai medicinai gali būti nepakartojamas gydymo modelis

Yra labai daug būdų, kaip prižiūrėti savo kūną. Žemiau pateikiamos tik pačios bendriausios priemonės. Esu įsitikinęs, kad jūs žinote jų gerokai daugiau. Labai pravartu savo kūną įsivaizduoti kaip sodą, kuriam reikia saulės šviesos, vandens, deguonies, meilės ir dėmesio. Kai suprasite šią tiesą, mankšta nebebus vien tik fizinis veiksmas – ji bus jūsų esybės dirvos maitinimas deguonimi. Taip pat pradėsite sveikai maitintis ne vien tam, kad išvengtumėte vėžio – jūs tręšite ir puoselėsite savo sodą. Kad ir kokia veikla užsiimsite, stenkitės nepamiršti šios prasmingos ir naudingos metaforos. Jei jūsų kūnas tikrai jums bus kaip sodas, savaime pradėsite gyventi taip, kad tas sodas būtų sveikas.

 

– Rūpinkitės savo dieta. Ar vartojate sveiką maistą kiekvieną dieną?

 

– Džiaukitės maistu. Pasistenkite suprasti, kad tenkinti trumpalaikius savo poreikius ir pirkti brangų maistą yra ne tas pat, kas valgyti maistą, kuris iš tiesų maitina jūsų kūną bei tenkina tikruosius jo poreikius;

 

– Nors kartą per savaitę palepinkite save masažu, o jei galite, masažuokitės dažniau;

 

– Pradėkite fizinio aktyvumo programą, tačiau nepamirškite sveiko proto. Jei nuolatos jaučiate nuovargį, pabandykite kasdien nors po keletą minučių pasivaikščioti. Jeigu gerai jausitės, galite vaikščioti ilgiau;

 

– Imkite lankyti jogos klasę. Patirkite malonumą, kurį suteikia kūno mankšta ir visiškas atsipalaidavimas;

 

– Kasdien išgerkite 6-8 stiklines šaltinio vandens. Prisiminkite, kad labai svarbu savo sodą laistyti kasdien, jei norite, kad jis būtų sveikas;

 

– Stebėkite, ar jūsų žarnynas dirba normaliai. Labai svarbu iš kūno šalinti toksinus. Jei jums sunku tai padaryti, nedelsdami pasitarkite su savo gydytoju;

 

– Bent tris kartus per dieną po dešimt kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Įkvėpkite skaičiuodami iki dviejų, sulaikykite kvėpavimą skaičiuodami iki aštuonių ir iškvėpkite skaičiuodami iki keturių. Iškvėpdami išstumkite visą orą iš plaučių. Tai darydami smarkiai pamaitinsite kraują deguonimi, pagerinsite limfos tekėjimą, atsipalaiduosite, jūsų mintys taps aiškesnės, lengviau sutelksite dėmesį;

 

– Apsilankykite pas akupunktūros specialistą;

 

– Išbandykite gydymą rankomis, Reiki terapiją ar kitokį energinį gydymo metodą;

 

– Nepamirškite, kad jūsų sodui reikia saulės šviesos! Kasdien pabūkite gamtoje. Net jei gyvenate mieste, skirkite kasdien po keletą minučių, kad pasidžiaugtumėte saule, dangumi, medžiais ir gėlėmis;

 

– Įsigykite sąsiuvinį kietais viršeliais ir kasdien skirkite 5-10 minučių, kad galėtumėte užrašyti savo mintis, jausmus ir įspūdžius. Aprašykite svarbiausius įvykius, klausimus, idėjas, jus aplankiusį įkvėpimą;

 

– Kasdien skirkite laiko poilsiui ir giliai relaksacijai;

 

– Išbandykite vizualizacijos garsajuostes ir išnaudokite naujas gydomąsias priemones: kūrybą, intuiciją bei vidinę išmintį.