Kaulų čiulpų transplantacija

Pagal kamieninių ląstelių kilmę transplantacija gali būti:

 

Autogeninė, autologinė – naudojamos paties vaiko kamieninės ląstelės.

Alogeninė – naudojamos kito žmogaus (giminaičio arba ne) kamieninės ląstelės.

Placentinė – naudojamos kamieninės ląstelės gautos iš virkštelės kraujo.

Singeninė – naudojamos paciento identiško dvynio kamieninės ląstelės.

 

Kaulų viduje esantys kaulų čiulpai yra pilni kamieninių ląstelių, iš kurių formuojasi visos kraujo ląstelės. Kamieninių ląstelių ėmimas iš kaulų čiulpų – nesudėtinga chirurginė procedūra. Donorui taikoma vietinė ar bendra nejautra ir, dažniausiai iš klubakaulio, sterilia adata imami kaulų čiulpai. Procedūra trunka kelias valandas.

 

Kamieninių ląstelių, nors ir mažesniais kiekiais, galima rasti ir cirkuliuojančiame (taip vadinamame, periferiniame) kraujyje. Jos surenkamos vaikui sveikstant po intensyvios chemoterapijos, kuomet jų skaičius kraujyje padidėja. Procedūra atliekama taip: per centrinės venos kateterį ištraukiama kraujo, jis cirkuliuoja specialiame aparate, kur atskiriamos kamieninės ląstelės, paskui kraujas vėl grąžinamas į vaiko organizmą. Tai užtrunka keletą valandų. Pati procedūra atliekama nuo vieno iki aštuonių kartų.

 

Po kamieninių ląstelių surinkimo galimos šios komplikacijos:

 

– Hipokalcemija (mažas kalcio kiekis kraujyje), kuri gali pasireikšti mėšlungiu, šaltkrėčiu, drebuliu, pirštų dilgčiojimu, galvos svaigimu, krūtinės skausmu. Hipokalcemijai gydyti skiriami kalcio preparatai.

 

– Trombocitopenija (mažas trombocitų skaičius), atsirandanti dėl trombocitų pasilikimo kamieninių ląstelių surinkimo aparate. Esant reikalui, atliekamas trombocitų masės perpylimas.

 

– Hipovolemija (mažas kraujo tūris), būdingesnė mažiems vaikams ir pasireiškianti sumažėjusiu kraujospūdžiu, dažnu pulsu, galvos svaigimu, prakaitavimu. Siekiant to išvengti, prieš procedūrą aparatas paprastai užpildomas maišeliu kraujo;

 

– Infekcija. Jei vaikas po procedūros pradeda karščiuoti, paimamas kraujo pasėlis ir pradedami skirti antibiotikai.

 

Kamieninių ląstelių transplantacija gali būti skirstoma pagal tai, kokia chemoterapija naudojama prieš procedūrą:

 

– Mieloabliacinė chemoterapija. Jos metu naudojamos pakankamai didelės vaistų dozės, kurios visiškai sunaikina kaulų čiulpų ląsteles ir be kamieninių ląstelių suleidimo kraujodara neatsistato. Naudojama sergant leukemija ar tokiomis ligomis, kaip neuroblastoma, kai navikinių ląstelių būna kaulų čiulpuose.

 

– Mielosupresinė chemoterapija. Jos metu naudojamos tokios vaistų dozės, kurios užmuša kituose organuose ar audiniuose esančias navikines ląsteles, kartu itin stipriai užslopindamos kaulų čiulpų ląstelių gamybą. Pastaroji savaime vėl atsigauna praėjus 6-12 sav., tačiau šis laikotarpis sutrumpinamas suleidžiant kamieninių ląstelių.

Kaip jau minėta anksčiau, prieš transplantaciją vaiko kaulų čiulpai yra suardomi ar užslopinami, naudojant dideles chemoterapinių vaistų dozes su/be švitinimo. Tai reikalinga tam, kad sunaikintų organizme esančias vėžines ląsteles ir padarytų kauluose vietos naujiems kaulų čiulpams ar kamieninėms ląstelėms. Atliekant alogeninę transplantaciją, svarbu ir tai, jos slopinama vaiko imuninė sistema, todėl didėja tikimybė, kad donoriniai kaulų čiulpai prigys. Paprastai paruošiamoji chemoterapija taikoma 2-6 dienas, o švitinama kelias dienas mažomis daugkartinėmis dozėmis. Transplantacijos metu, per centrinės venos kateterį suleidžiama kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių (kaip per kraujo perpylimą). Jos prasiskverbia per kraujagyslės sienelę į ilgųjų kaulų ertmes, jas užpildydamos, ir ima gaminti sveikas kraujo ląsteles (leukocitus, eritrocitus ir trombocitus).

 

Atliekant kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantaciją bei po jos, gali atsirasti įvairių nepageidaujamų reiškinių: pilvo spazmai, pasunkėjęs kvėpavimas, spaudimas krūtinėje, retas pulsas, karščiavimas, šaltkrėtis, kosulys, viduriavimas, odos paraudimas, galvos skausmas, kraujospūdžio padidėjimas/sumažėjimas, pykinimas, vėmimas, nemalonus skonis burnoje. Apie juos reikia pranešti gydytojui ir jis imsis reikiamų priemonių.

Kai kuriems vaikams laikotarpis po transplantacijos praeina sklandžiai, kiti patiria gyvybei pavojingas komplikacijas vieną po kitos. Vieni pacientai išgyvena, kiti miršta. Neįmanoma numatyti, kuriam vaikui iškils problemų, taip pat nėra būdo nuspėti, ar atsiradusi komplikacija bus tik nemaloni, ar atneš mirtį.

 

Dažniausiai pasitaiko šios komplikacijos:

 

Po transplantacijos dėl užslopintos imuninės sistemos, padidėja įvairių infekcijų (bakterinių, grybelinių, virusinių) rizika. Daugelį jų sukelia paties vaiko organizme gyvenantys sukėlėjai (citomegalo virusas, burnos ertmės ir žarnyno bakterijos). Užkrato galimybę nuo kitų žmonių (tėvų, lankytojų, medicinos personalo), mažina jų rankų plovimas prieš kiekvieną kontaktą su vaiku. Dažniausios infekavimosi vietos yra oda, burna, išangės sritis ir centrinės venos kateterio išėjimo į išorę vieta. Nedelsdami praneškite gydytojui apie naujai atsiradusius šiuos simptomus: kosulys, dusulys, pilvo skausmas, viduriavimas, skausmas šlapinantis, išskyros iš makšties, dezorientacija. Įtarus infekciją, tuoj pat bus paskirti antibiotikai. Kartais jie skiriami ir profilaktiškai, dar nesant infekcijos požymių.

 

Keletas patarimų, kurie padės išvengti infekcijų po kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantacijos:

 

– liepkite plauti rankas visiems asmenims, atėjusiems pas jūsų vaiką;

– neikite su vaiku pas sergančius asmenis ir į masinių susibūrimų vietas;

– kurį laiką neskiepykite vaiko gyvomis vakcinomis;

– neleiskite prie vaiko asmenų, kurie neseniai buvo paskiepyti gyva vakcina (nuo vėjaraupių, poliomielito);

– neleiskite vaiko prie gyvūnų, jų išmatų;

– prieš vaikui grįžtant namo po transplantacijos, suvyniokite visus kilimus;

– neremontuokite buto, kol jūsų vaikas sveiksta.

 

Dažniausiai pasireiškia kraujavimas iš nosies, dantenų, šlapimo takų, žarnyno, mėlynių atsiradimas be priežasties ar po nedidelės traumos. Taip atsitinka dėl mažo kraujo plokštelių (trombocitų) skaičiaus ir gydoma trombocitų masės perpylimu. Po kaulų čiulpų transplantacijos, trombocitų gamyba atsinaujina vėliausiai.

 

Mukozitas (burnos ir virškinamojo trakto gleivinės uždegimas) ir stomatitas (burnos gleivinės žaizdelės) yra dažnos komplikacijos po kaulų čiulpų transplantacijos. Pasireiškia gleivinės paraudimu, išopėjimu, skausmu, apsunkintu rijimu ir kalbėjimu, skonio pasikeitimu. Atsiradus šioms komplikacijoms, skiriama speciali dieta, vaistai nuo skausmo.

 

Daugeliui po transplantacijos sveikstančių vaikų, prireikia intraveninio maitinimo dėl svorio kritimo, apetito nebuvimo, pykinimo ir vėmimo, skausmingų burnos gleivinės išopėjimų, viduriavimo. Dirbtinis maitinimas tęsiamas, kol grįžta apetitas ir sugebėjimas įsisavinti pakankamą maisto kiekį per burną.

 

Tai tokia komplikacija, kai sutrinka kraujotaka per kepenis. Dažniau pasireiškia vaikams, patyrusiems intensyvią chemoterapiją, daugiau nei vieną transplantaciją, prieš tai turėjusiems problemų su kepenimis. Komplikacija gali įvykti staiga arba palaipsniui. Būdingi simptomai: gelta, kepenų padidėjimas, skausmas viršutinėje dešinėje pilvo dalyje, skysčio susikaupimas pilvo ertmėje, nepaaiškinamas svorio padidėjimas, blogas atsakas į trombocitų perpylimą. Gydoma ribojant skysčius, skiriant krešėjimą mažinančius ir šlapimo išsiskyrimą didinančius vaistus. Jei taikomas intraveninis maitinimas – neduodama amino rūgščių.

Kai kurie chemoterapiniai vaistai, skiriami prieš transplantaciją jaunesniems kaip 5 m. vaikams didelėmis dozėmis, gali sutrikdyti dantų vystymąsi.

 

Skydliaukės funkcijos nepakankamumas, pasireiškiantis sumažėjusiu išskiriamų hormonų kiekiu, pasitaiko 25-50 % vaikų, kuriems taikytas viso kūno švitinimas. Gydoma skiriant skydliaukės hormonus.

 

Vaikams, patyrusiems viso kūno švitinimą, gali sutrikti augimas, vėluoti brendimas ar pasireikšti nevaisingumas. Visi, kuriems atlikta kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantacija, turėtų periodiškai lankytis pas vaikų endokrinologą. Prireikus skiriami augimo, lytiniai hormonai. Kadangi nevaisingumas nepagydomas, vaikinai paaugliai gali atiduoti užšaldyti spermos prieš pradėdami gydymą.

 

Daugeliui vaikų, patyrusių viso kūno švitinimą, išsivysto katarakta. Ligos dažnis priklauso nuo to, kaip taikytas švitinimas. Jei visa dozė skiriama per kartą, kataraktos atsiradimo tikimybė yra 80 %, o jei skiriamos mažesnės dozės keletą dienų, tuomet – 25 %. Dar vienas iš nepageidaujamų reiškinių – sumažėjusi ašarų gamyba.