Dažniausi šalutiniai chemoterapijos reiškiniai

Priešvėžinių vaistų poveikis priklauso nuo pačio žmogaus ir vaisto dozės. Vaistas, kuris viena vaiką paveikia labai stipriai, kitiems vaikams dažnai neturi poveikio. Kai kurie vaistai nesukelia pykinimo net ir po kelių dozių, o kiti tai padaro po vienintelės dozės. Kadangi chemoterapijos poveikis yra toks skirtingas, gydymas turi būti pritaikytas individualiai kiekvienam vaikui. Ryšio tarp pykinimo stiprumo ir vaisto efektyvumo nėra.

 

Patarimai, kaip padėti vaikams ir paaugliams įveikti pykinimą ir vėmimą:

 

• Duokite savo vaikui vaistų nuo pykinimo taip, kaip išrašyta. Nepraleiskite nė vienos dozės.

• Paprašykite savo gydytojo išrašyti vaistų, blokuojančių skrandžio sulčių sekreciją, kartu su vaistais nuo pykinimo.

• Vaikas turėtų nešioti laisvus drabužius, kadangi taip patogiau bei paprasčiau nurengti jiems susitepus.

• Tėvai turėtų automobilyje visada turėti bent vieną drabužių pamainą vaikui.

• Automobilyje vežiokitės kibirą, rankšluostį ir vaikiškų servetėlių vėmimo atvejui.

• Po chemoterapijos laikykite vaiką tyliame, gerai vėdinamame kambaryje.

• Kvapai gali sukelti pykinimą. Pasistenkite namie negaminti valgio, kai jūsų vaikas blogai jaučiasi. Jei galima, atidarykite langus, kad patektų daug oro.

• Jei vaiką pykina kvapai, gerdami skysčius naudokite uždengtą puodelį su šiaudeliu.

• Neduokite karšto maisto, nes kvapas gali padidinti pykinimą.

• Duokit vaikui sauso maisto, pvz.: krekerių, džiūvėsių iš ryto arba kai jaučia pykinimą.

• Geriau maitinkite dažniau nedidelėmis porcijomis, nei tris kartus didelėmis.

• Po valgio vaiko galva turi būti pakelta. Gulėjimas lygiai gali sukelti pykinimą.

• Duokite daug grynų skysčių – vandens, sulčių arba imbierinio limonado.

• Venkite duoti saldaus, kepto ar labai aštraus maisto. Vietoj to duokite švelnaus maisto, tokio kaip bulvės, kaimiškas sūris, sriuba arba skrebučiai.

• Stebėkite ar neatsiranda bet kokie dehidratacijos požymiai. Tai sausa oda ir burna, įdubusios akys, galvos svaigimas, sumažėjęs šlapinimasis. Jei atrodo, kad vaikas dehidratuotas, kvieskite gydytoją.

• Naudokite dėmesį nuo pykinimo atitraukiančias pramogas, tokias kaip TV, video, muzika, žaidimai arba skaitymas balsu.

• Po vėmimo duokite jam prasiskalauti burną vandeniu arba vandeniu, sumaišytu su citrinos sultimis, kad pašalintumėte vėmalų skonį.
• Jei vaikas jaučia metalo skonį burnoje, gali padėti kramtoma guma arba čiulpinukai.

 

 

Kaulų čiulpai, porėta medžiaga, kuri užpildo kaulų vidų, gamina raudonuosius kūnelius (eritrocitus), baltuosius kūnelius (leukocitus) ir plokšteles (trombocitus). Chemoterapiniai vaistai pažeidžia arba suardo kaulų čiulpų ląsteles ir labai sumažina ląstelių, cirkuliuojančių kraujyje, skaičių. Dažni kraujo tyrimai yra svarbūs nustatant, ar vaikui reikia kraujo perpylimų. Daugeliui vaikų, gydomų nuo vėžio, reikia daug eritrocitų ir trombocitų perpylimų. Kai su infekcija kovojančių baltųjų kraujo kūnelių skaičius žemas, kyla pavojus, kad išsivystys rimtos infekcijos.

 

Kas tai yra absoliutus neutrofilų skaičius? (angl. ANC)

 

Visas sergančių vėžiu vaikų šeimų gyvenimas sukasi apie ligonio baltųjų kraujo kūnelių skaičių, ypač apie absoliutų neutrofilų skaičių (angl. ANC). Kartais jis vadinamas absoliučiu granuliocitų skaičiumi (angl. AGC). Šis skaičius parodo vaiko sugebėjimą pasipriešinti infekcijai. Vaiko bendro kraujo tyrimo (BKT, angl. CBC) rezultatų lentelėje vienas skyrius parodo bendrą leukocitų skaičių ir atskirai kiekvieno leukocitų tipo procentinį kiekį bendrame skaičiuje. Pvz., jei vaiko virš 5 m. amžiaus bendras leukocitų skaičius (angl.  WBC) yra 1,500 mm3, baltojo kraujo sudėtis gali atrodyti taip:

 

Baltųjų kraujo kūnelių tipas	Procentais
Segmentuoti neutrofilai	49%
Lazdeliniai neutrofilai	1%
Bazofilai	1%
Eozinofilai	1%
Limfocitai	38%
Monocitai	10%

 

Absoliutus neutrofilų skaičius paskaičiuojamas sudedant segmentuotų ir lazdelinių neutrofilų procentus ir padauginus iš bendro leukocitų skaičiaus (WBC). Naudojant anksčiau pateiktą pavyzdį, šis skaičius yra 49 proc. + 1 proc. = 50 proc. Penkiasdešimt procentų nuo 1,500 (50×1,500) = 750.

 

Erika sukarščiuodavo kaskart, kai jos „skaičiai“ būdavo žemi, bet iš pasėlių niekas neišaugdavo. Atsargumo dėlei ją hospitalizuodavo 48 valandoms. Dėl nuolat žemų kraujo rodiklių jai niekada neskirdavo pilnos vaistų dozės. Praėjo penkeri metai po gydymo ir ji jaučiasi gerai.

 

 

Paprastai, kai absoliutus neutrofilų skaičius yra nuo 500 iki 1000, vaikai turi pakankamai apsauginių neutrofilų kovoti su bakterine ir grybeline infekcija. Esant tokiam rodikliui, jūs galite leisti vaikui lankyti mokyklą, sportuoti ir linksmintis. Tačiau patartina visą laiką stebėti neutrofilų skaičiaus kilimą ir kritimą. Jei jūs žinote, kad absoliutus neutrofilų skaičius yra 1,000, bet jis krenta, tai turi lemti jūsų sprendimą, kokia veikla yra tinkama. Kiekviena ligoninė turi savo rekomendacijas dėl galimos veiklos vaikams su mažu neutrofilų skaičiumi.

 

Pasiūlymai tėvams, kaip aptikti ir apsisaugoti nuo infekcijų :

 

• Dažnai reikalaukite, kad visi šeimos nariai kruopščiai plautų rankas. Naudokite muilą ir šiltą vandenį, gerai išsimuilinkite ir ištrinkite visas rankas. Vaikai ir tėvai turi plauti rankas prieš ruošdami maistą, prieš valgį, pažaidę lauke ir pasinaudoję tualetu.

 • Žiūrėkite, kad visas medicininis personalas ligoninėje ar gydytojo kabinete, prieš liesdami jūsų vaiką, nusiplautų rankas.

 

 

• Palaikykite vystomas vaiko sritis bei odos raukšles sausas ir švarias.

• Kai jūsų vaiko absoliutus neutrofilų skaičius žemas, susitarkite su savo pediatru, kad leistų naudotis kitu įėjimu į kabinetą, kad laukiamajame išvengtų kontakto su sergančiais vaikais. Kartais padeda priėmimo paskyrimas anksti ryte, tada jūsų vaiką gali apžiūrėti kambaryje, kuriame dar nebuvo sergančių vaikų.

• Kai tik jūsų vaikui bus atliekama injekcija, užtikrinkite, kad seselė kruopščiai nuvalytų vaiko odą ir Betadinu, ir spiritu.

• Apsaugokite vaiką, jei jo absoliutus neutrofilų skaičius yra mažas.

 

 

• Jei jūsų vaikas nesmarkiai įsipjovė, nuplaukite muilu ir vandeniu, praplaukite vandenilio peroksidu ir užklijuokite pleistrą.

• Jei jūsų vaikas serga, matuokite jo temperatūrą kas 2-3 valandas. Neleiskite niekam matuoti temperatūros tiesiojoje žarnoje arba naudoti žvakučių į tiesiąją žarną, kadangi taip galima įplėšti tiesiąją žarną ir padidinti infekcijos bei kraujavimo riziką.

 

 

• Nenaudokite oro drėkintuvo, kadangi užsistovėjęs vanduo gali tapti užkrėtimo šaltiniu.

• Ištepkite atviras kūno vietas tepalu, apsaugančiu nuo saulės spindulių, kai jūsų vaikas žaidžia lauke. Vaikai, gaunantys tam tikrus chemoterapinius vaistus, tokius kaip metotreksatas, arba kuriems taikomas spindulinis gydymas, yra jautrūs saulei, o nudegimas gali lengvai tapti infekcijos patekimo vieta.

• Jūsų vaikas neturėtų būti skiepijamas chemoterapijos metu. Gydytojas arba slaugytoja turėtų paruošti vaiko medicininio atleidimo kortelę mokyklai.

• Broliai ir seserys neturėtų būti skiepijami gyva oraline poliomielito vakcina (OPV). Jie turėtų gauti inaktyvuotą poliomielito vakciną (IPV). Išsiaiškinkite, ar jūsų pediatras naudoja tinkamą vakciną.

• Jei jūsų vaiko absoliutus neutrofilų skaičius žemas, infekcijos vieta gali neparausti ir net nebūti skausminga.

 

 

• Niekada neduokite aspirino nuo karščiavimo. Aspirinas arba aspirino turintys vaistai trikdo kraujo krešėjimą. Jei leidžia vaiko onkologas, duokite ibuprofeną. Vaikui karščiuojant, paskambinkite gydytojui, prieš duodami bet kokius vaistus.

• Jei jūsų vaikas turi problemų dėl vidurių užkietėjimo, pasitarkite su onkologu dėl vidurius laisvinančių vaistų vartojimo. Jie gali padėti išvengti išangės įplyšimų.

• Kvieskite gydytoją, jei atsiranda bent vienas šių požymių: temperatūra aukštesnė nei 38.5° C, šaltkrėtis, kosulys, dusulys, paraudusi gerklė, smarkus viduriavimas, kraujingas šlapimas ar išmatos, skausmas ar deginimas šlapinantis.

 

 

 

Dvi rimtos infekcijos, kamuojančios vaikus vėžio gydymo metu, yra plaučių uždegimas ir vėjaraupiai.

Pneumonija – tai plaučių uždegimas, sukeltas bakterijų, virusų ar kitų organizmų. Pneumonijos požymiai yra dažnas kvėpavimas, šaltkrėtis, karščiavimas, krūtinės skausmas, kosulys ir kraujingi skrepliai. Vaikams su žemais kraujo rodikliais, gali greitai išsivystyti mirtina infekcija, todėl jie turi būti gydomi greitai ir agresyviai. Dauguma vėžio centrų rekomenduoja kasmet skiepytis nuo gripo, kad išvengtume šios pneumonijos priežasties.

 

Vėjaraupiai yra tarp vaikų paplitusi liga, sukeliama Varicella-zoster viruso. Ligai būdingas galvos skausmas, karščiavimas ir bendras negalavimas, lydimi išbėrimo spuogeliais, panašiais į raudonus iškilimus. Paprastai jie pirmiausia atsiranda ant pilvo, krūtinės arba nugaros. Spuogeliai greitai virsta pūslytėmis, kurios plyšta, o paskui užgyja per 3-5 dienas. Liga gali būti perduota po bet kokio kontakto su žaizdelėmis. Užsikrėtę vaikai gali užkrėsti kitus dar 5 dienas po paskutinio išbėrimo.

 

Vėjaraupiai gali būti mirtina liga vaikams su susilpnėjusiu imunitetu, todėl privalote imtis ypatingos priežiūros, norėdami apsaugoti juos nuo užsikrėtimo. Būtina perspėti visus mokytojus ir draugus, kad būtų budrūs ir praneštų apie ligos protrūkius. Jūsų vaikas neturėtų eiti į mokyklą ar darželį, kol nepasibaigs protrūkis.

 

Vėjaraupiais užsikrečiama oro lašeliniu arba kontaktiniu būdu. Vaikas galėjo užsikrėsti, jei turėjo tiesioginį kontaktą arba buvo nors 10 minučių kambaryje kartu su infekuotu asmeniu. Jei jūsų vaikas nėra sirgęs vėjaraupiais, geriau jį vestis į paplūdimius ar parkus nei į uždaras patalpas.

 

Jei vaikas su susilpnėjusiu imunitetu užsikrėtė vėjaraupiais, nedelsdami kvieskite gydytoją. Jei gydytojas suleis VZIG (Varicella Zoster Immune Globulin) per 72 val. nuo užsikrėtimo, tai gali apsaugoti vaiką nuo susirgimo arba sumažinti ligos padarinius.

 

 

Jei vaikas suserga vėjaraupiais chemoterapijos metu, jis hospitalizuojamas arba, jei įmanoma, namuose taikomas intraveninis gydymas veiksmingu antivirusiniu vaistu – acikloviru. Šis vaistas itin sumažina vėjaraupių komplikacijų dažnumą.

 

 

Vaikui, kuris yra sirgęs vėjaraupiais, gali išsivystyti herpes zoster (juostinė pūslelinė). Jei jūsų vaiką išbėrė pūslytėmis, panašiomis į vėjaraupių, tik išsidėsčiusiomis linijomis (išilgai nervų), kvieskite gydytoją. Juostinės pūslelinės gydymas yra toks pat kaip vėjaraupių. Vakcinacija nuo vėjaraupių taip tobulinama, kad ateityje galėtų būti naudojama ir vėžiu sergantiems vaikams. Šiuo metu dar nėra pakankamai duomenų, rodančių jos naudingumą ar saugumą šiems vaikams.

Vargu ar jūsų vaikui pakenks naminio gyvūnėlio laikymas, bet keletas protingų įspėjimų padės apsaugoti vaiką, turintį žemą absoliutų neutrofilų skaičių, nuo ligų, kirminų ar infekcijos:

 

• Užtikrinkite, kad gyvūnas būtų paskiepytas nuo visų galimų ligų.

• Patikrinkite, ar gyvūnėlis neturi kirminų, kuo greičiau, po ligos diagnozavimo jūsų vaikui, ir po to kasmet (šuniukus dažniau).

• Neleiskite gyvūnams ėsti iš lėkštės ar laižyti vaiko veidą.

• Neleiskite vaikų prie priterštos katės dėžės ir prie bet kokio gyvūno išmatų lauke.

• Plaukite vaikų rankas jiems pažaidus su gyvūnu.

• Įsitikinkite, kad jūsų gyvūnas neturi erkių ar blusų.

• Jei turite gyvūną, kuris kandžiojasi ar draskosi, geriau suraskite jam kitus namus. Ir priešingai, jei jūs turite švelnų mylimą gyvūnėlį, neatsisakykite jo.

 

 

Keletas patarimų, jei jūsų vaikas nori pirkti gyvūną vėžio gydymo metu:

 

• Nepirkite mažo šuniuko. Visi šuniukai, kol jiems dygsta dantys, kandžiojasi, todėl kyla pavojus, kad jūsų vaikas gali gauti infekciją.

• Nepirkite papūgų, kadangi jos gali perduoti psitakozę.

• Neįsigykite vėžlio ar kitokio roplio (gyvatės, iguanos), kadangi jie kartais perduoda salmoneles.

• Venkite pirkti gyvūną, kuris kandžiojasi ar draskosi.

 

Jei jūs turite rūpesčių ar klausimų dėl jau turimo ar ketinamo įsigyti gyvūno, paprašykite onkologo arba veterinaro patarimo.

 

Chemoterapija suardo ne tik vėžines, bet ir kitas greitai besidauginančias ląsteles, tame tarpe sudarančias burnos, skrandžio ir žarnyno gleivinę. Šis pakenkimas gali sukelti viduriavimą – nuo silpno (dažnos, minkštos išmatos) iki stipraus (gausios, skystos išmatos). Viduriavimas chemoterapijos metu gali būti sukeltas ir kai kurių vaistų nuo pykinimo, antibiotikų arba žarnyno infekcijų. Kai chemoterapija baigiasi, imuninės funkcijos susinormalizuoja, virškinimo trakto gleivinė sugyja ir viduriavimas baigiasi.

 

Patarimai tėvams, kaip tvarkytis su viduriavimu:

 

• Neduokit vaikui jokių vaistų savo nuožiūra be gydytojo leidimo. Jis gali norėti ištirti vaiko išmatas dėl infekcijos, prieš pradėdamas gydyti viduriavimą. 

• Labai svarbu, kad vaikas gertų daug skysčių. Tai nepadidins viduriavimo, bet padės atstatyti prarastus skysčius.

 

• Karšti arba šalti skysčiai gali padidinti žarnų peristaltiką, todėl duokite daug kambario temperatūros grynų skysčių arba švelnių sulčių, pvz., vandens, persikų, abrikosų sulčių.

• Viduriuojant išsenka organizmo kalio atsargos. Parūpinkite maisto, kuriame būtų daug kalio, pvz., bananų, apelsinų, keptų bulvių ar bulvių košės, brokolių, oto, grybų, šparaginių pupelių, pomidorų sulčių ir pieno (jei toleruoja).

• Žemas kalio kiekis gali sukelti nereguliarų širdies plakimą ir kojų mėšlungį. Jei taip atsitinka, kvieskite gydytoją.

• Neduokite riebaus, aštraus ar saldaus maisto.

• Neduokite rupaus maisto, tokio kaip sėlenos, vaisiai (džiovinti ar švieži), riešutai, pupelės, žalios daržovės.

• Duokite švelnaus , neskaidulinio maisto, tokio kaip bananai, balti ryžiai, makaronai, obuolių tyrė, balti skrebučiai, šviesių kruopų košė, kaimiškas sūris, žuvis, vištiena arba kalakutiena be odelės.

 

 

• Užsirašinėkite, kiek kartų vaikas tuštinasi ir koks išmatų kiekis, kad galėtume informuoti gydytoją. Kvieskite gydytoją, pastebėję bent kiek kraujo išmatose arba jei yra dehidratacijos požymių: sausa oda, džiūstanti burna, įdubusios akys, sumažėjęs šlapinimasis, galvos svaigimas.

• Pasirūpinkite, kad išeinamosios angos sritis būtų sausa ir švari. Po kiekvieno tuštinimosi apiplaukite šiltu vandeniu ir švelniu muilu. Nusausinkite švelniai.

• Jei išeinamoji anga yra skausminga, pasitarkite su gydytoju, prieš duodami bet kokius neišrašytus vaistus.

 

 

• Kvieskite gydytoją, jei vaikui labai skauda tuštinantis, ypač jei žemi jo kraujo rodikliai.

Vidurių užkietėjimas reiškia suretėjusį tuštinimosi dažnį. Chemoterapijos metu yra daug vidurių užkietėjimo priežasčių. Kai kurie vaistai, tokie kaip vinkristinas, sulėtina išmatų judėjimą žarnynu, todėl viduriai užkietėja. Vaistai nuo skausmo, sumažėjęs aktyvumas, sumažėjęs valgymas ir gėrimas bei vėmimas gali paveikti normalią žarnų peristaltiką. Kai judėjimas žarnynu sulėtėja, išmatos tampa kietos ir sausos.

 

Patarimai tėvams, kaip padėti, esant vidurių užkietėjimui ir užkirsti jam kelią:

 

• Kiek įmanoma skatinkite vaiko fizinį aktyvumą.

• Skatinkite vaiką kasdien gerti daug skysčių. Labai padeda džiovintų slyvų sultys.

• Duokite skaidulinio maisto, tokio kaip žalios daržovės, pupelės, sėlenos, kvietinė duona, visų kruopų košės, džiovinti vaisiai (ypač džiovintos slyvos, datulės, razinos), kvietiniai krekeriai, riešutai.

• Pasitarkite su gydytoju, prieš duodami bet kokius vaistus nuo vidurių užkietėjimo. 

• Nedarykite klizmos ir nenaudokite žvakučių. Tuomet gali įplyšti išangė. Tai labai pavojinga vaikams su susilpnėjusia imunine sistema.

• Kai jūsų vaikas pajaučia norą tuštintis, gali padėti šilto vandens gurkšnojimas.

Nuovargio jausmas – beveik visiems pasitaikantis šalutinis poveikis gydant vėžį. Bendras silpnumas, nors jis ir skiriasi nuo nuovargio, sukeliamas daugelio tų pačių dalykų ir gydomas taip pat. Nuovargis ir silpnumas gydymo metu gali būti pastovūs ar pasikartojantys. Požymiai: nuo nežymaus negalavimo iki visiško išsekimo. Daugelis tėvų nerimauja, kad jei yra nuovargis, tai jau vėžys, bet taip nėra.

 

Nuovargį ir silpnumą gali sukelti vienas arba keli iš šių dalykų:

 

• Jūsų vaiko organizmas pervargsta, gyjant gydymo metu pažeistiems audiniams ir atsikratant žūstančių ir negyvų vėžio ląstelių.

• Vaistai nuo pykinimo ir skausmo.

• Elektrolitų pusiausvyros sutrikimas, sukeltas chemoterapijos, viduriavimo ar vėmimo.

• Emociniai veiksniai: nerimas, baimė, liūdesys, depresija ar neviltis.

• Infekcija.

• Bloga mityba dėl pykinimo, vėmimo, apetito stokos ar skonio pasikeitimo.

• Anemija (mažas eritrocitų skaičius ir hemoglobino kiekis).

• Kaukolės švitinimas.

• Miego sutrikimas (dažnai pasitaiko, kuomet vaikas paguldomas į ligoninę arba gauna kai kuriuos vaistus, pvz.: prednizoloną).

 

Tėvų patarimai:

 

• Užtikrinkite, kad jūsų vaikas daug ilsėtųsi. Padeda poguliai arba ramybės valandėlės dienos metu.

 

 

• Ribokite lankytojus, jei jūsų vaikas silpnas ir pavargęs.

 

 

• Duokite savo vaikui gerai subalansuotus valgius ir užkandžius, bet nenusiminkite, jei jis to nevalgys.

• Tėvai ir vaikai turėtų vengti fizinio ir emocinio streso.

• Skatinkite vaiką užsiimti hobi ar domima veikla, jei jis pajėgia. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas yra per silpnas žaisti sporto komandoje, leiskite jam eiti sirgti už komandą arba skaičiuoti taškus.

 

 

• Padėkite savo vaikui sudaryti sąrašą pagal pirmumą, ką jis norėtų veikti. Jei jam ypač norisi aplankyti tam tikrą renginį, bet jūs manote, kad tai jį išsekins, įsidėkite vaikišką arba invalido vežimėlį į automobilį ir važiuokite.

• Paskatinkite savo vaiką lankyti vaikų paramos grupę ir patys lankykite tėvų paramos grupę. Matymas, jog kiti turi tokių pat problemų ir kalbėjimas apie tai, kaip jaučiatės, gali palengvinti naštą.

 

Daugelis vaikų baigia savo chemoterapijos kursą be nuovargio ar silpnumo, tuo tarpu kitiems ne taip gerai pasiseka.

 

 

Šlapinimasis į lovą, nors ir nedažnas, gali būti labai slegiantis šalutinis chemoterapijos poveikis. Kai kurie vaistai padidina troškulį, kiti sutrikdo normalų miego režimą, bet ir viena, ir kita gali būti šlapinimosi į lovą priežastis. Daugybė intraveninių skysčių naktį kai kuriems vaikams yra didelė problema. Kai šlapinimasis į lovą yra sukeltas vaistų arba intraveninių skysčių, ilgainiui problema dings. Kai tik vaistai ar papildomi skysčiai nebebus būtini, šlapinimasis į lovą baigsis.

 

Chemoterapijos metu yra ir psichologinių šlapinimosi į lovą priežasčių. Daugeliui vaikų trauma, kurią patiria gydomi nuo vėžio, skatina grįžti prie ankstesnių įpročių, tokių kaip piršto čiulpimas, vaikiškas švepliavimas, pykčio priepuoliai ir šlapinimasis į lovą. Baudimas už tokį šlapinimąsi į lovą tik padidina vaikui traumą ir labai retai išsprendžia problemą.

 

Patyrusių tėvų patarimai:

 

• Dvigubos paklodės. Padėkite vieną klijuotę, uždengtą paklode, tada ant viršaus kitą klijuotę su paklode. Naktį nuo viršaus nutrauksite šlapią paklodę su klijuote, o apačioj vėl bus švaru.

• Prie lovos turėkite krūvą didelių rankšluosčių. Uždenkite šlapią dėmę rankšluosčiais ir galėsite patalynę pakeisti ryte.

• Paskutinį kartą duokite gerti dvi valandas prieš nakties miegą, kad jūsų vaiko šlapimo pūslė išsituštintų iki miego.

• Keiskite miegojimo tvarką.

 

 

• Pripratinkite vaiką prie minties, kad šlapinimasis į lovą nėra „baisus dalykas”. Čia neturėtų būti nei gėdinimo, nei baudimo.

• Jei jūsų vaikas ar paauglys nepaprastai kremtasi dėl šlapinimosi į lovą, paklauskite jo, ar nenorėtų, kad nustatytumėt žadintuvą vidurnakčiui ir taip padėtų jam atsikelti bei nueiti į tualetą.

• Parodykite jam daugiau meilės ir nuraminkite.

 

Kai mano duktė pradėjo šlapintis į lovą, aš nemaniau, kad tai dėl vaistų. Aš ilgai ir atkakliai galvojau apie papildomus rūpesčius, kurie ją galėjo slėgti ir pagaliau supratau, kad taip yra dėl to, jog jos tėtis ligos metu emociškai nuo jos atitrūko. Galbūt ji jaudinosi, kad aš pasielgsiu taip pat. Taigi aš vieną naktį pasakiau : „Žinai, aš ką tik supratau, kad kiekvieną dieną aš tau sakau, kaip smarkiai tave myliu. Bet niekada nesakiau, kad nesvarbu, kaip sunkiai begyventume ar kaip smarkiai besusipyktume, aš visada tave mylėsiu. Aš myliu tave dabar, kaip vaiką, mylėsiu tave, kai būsi paauglė, ir mylėsiu, kai būsi suaugus. Ji pradėjo raudoti ir ilgai laikė mane apkabinusi. Ji daugiau niekada nebesišlapino į lovą.

Tiek radiacija, tiek chemoterapija gali sukelti burnos ir dantų pakitimus. Žinojimas apie galimas problemas,taip pat gera profilaktinė priežiūra gali padėti jūsų vaikui.

 

Kai kurie priešvėžiniai vaistai ir radiacija gali pakeisti vaikų sugebėjimą išskirti seiles. Ant dantų gali greitai susidaryti akmenys, didinantys skylučių ir dantenų infekcijos atsiradimo riziką. Nuveskite vaiką kartą per 3 – 4 mėnesius nuvalyti ir patikrinti dantis, kol jo absoliutus neutrofilų skaičius yra geras (virš 1000, o trombocitai virš 100,000 /mm3). Jei vaikui įvestas centrinės venos kateteris (Hickmano arba Port-a-cath), jam reikia duoti antibiotikų prieš ir po kiekvieno vizito pas dantų gydytoją.

 

Paprašykite, kad jūsų vaiko onkologas ir dantų gydytojas patartų, kaip geriausiai prižiūrėti dantis, kai kraujo rodikliai žemi. Dažnai tėvams patariama po valgio vaiko dantis švelniai nušluostyti kempinėle arba drėgna marle, o ne valyti šepetėliu.

 

 

Kai kurie tėvai pasakoja, kad vaikams vėluoja išdygti nuolatiniai dantys. Vaikams, kuriems taikoma chemoterapija arba kaukolės švitinimas, gali blogai išsivystyti arba neišdygti nuolatiniai dantys, taip pat gali būti bukos dantų šaknys. Todėl dantys gali iškristi anksčiau.

Burna ir ryklė yra padengtos greitai besidauginančiomis ląstelėmis, kurias gali stipriai pažeisti chemoterapiniai vaistai. Tai dažniau pasitaiko vaikams, kuriems taikomas labai intensyvus gydymas arba kuriems persodinti kaulų čiulpai. Susidariusios opos yra labai skausmingos ir gali trukdyti valgyti bei gerti. Periodiškai tikrinkite vaiko burną ir, jei yra opų, prašykite onkologo konsultacijos.

 

• Norėdami išvengti infekcijų, turėtume laikyti burną kiek įmanoma švaresnę ir be bakterijų. Todėl po valgio švelniai nuvalykite vaiko dantis, dantenas ir liežuvį švariu minkštu šepetėliu.

• Jei jūsų vaikas pakankamai didelis, gydytojas gali patarti naudoti skalavimo skystį, kad neatsirastų opų.

 

 

• Užsirašykite, ką jūsų vaikas valgo ir geria. Jūsų vaikui gali prireikti vaistų nuo skausmo, kad galėtų ryti ir gauti pakankamai skysčių.

• Duokite švelnų, pertrintą maistą arba mišinius, skirtus kūdikiams

• Gėrimams arba pertrintam maistui naudokite šiaudelį.

 

 

Yra keletas išrašomų preparatų burnos opų gydymui. Vienas, gana paplitęs, vadinamas Magic Mouthwash, turintis lygiomis dalimis benadrilio, nistatino, ksilokaino ir antacidinio komponento. Kai kada pridedamas deksametazonas. Jei jūsų vaiko burnoje yra skausmingų opų, paprašykite onkologo, kad išrašytų receptą. Kadangi didelė lidokaino dozė gali apmarinti užpakalinę ryklės sienelę ir apsunkinti rijimą, šį vaistą reikėtų naudoti onkologo išrašytomis dozėmis.

 

Maisto papildas gliutaminas, kurio galima gauti daugelyje vaistinių ir sveiko maisto parduotuvių, kai kuriems vaikams gali sumažinant burnos opų kiekį arba apsaugoti nuo jų atsiradimo. Jei jūsų vaikui taikoma chemoterapija, nuo kurios gali atsirasti opos, pabandykite gliutaminą kaip profilaktinę priemonę. Miltelius galima maišyti sultyse. Gliutaminą reikėtų pradėti gerti 1-2 dienas prieš chemoterapijos ciklą. Prieš pradėdami, gaukite onkologo pritarimą.

Chemoterapija gali sukelti skonio receptorių pokyčius, dažnai ji pakeičia smegenų suvokimą, koks maisto skonis. Mėsa dažnai atrodo karti, o saldumynai gali turėti nemalonų skonį. Maistas, kurio vaikai paprastai trokšta, gali būti neskanus. Chemoterapija taip pat paveikia uoslę. Uoslė gali taip sustiprėti, kad kvapai, kurių kiti šeimos nariai nepastebi, vaiką, gydomą chemoterapiniais vaistais, gali supykinti. Ir skonio, ir uoslės atsistatymas, pasibaigus chemoterapijai, gali trukti mėnesius.

 

Chemoterapijos metu nedidelės odos problemos yra dažnos. Dažniausiai pasitaiko išbėrimas, paraudimas, niežėjimas, lupimasis, odos sausumas ir spuogai.

 

Patariame, kaip gydyti odos pažeidimus ir nuo jų apsisaugoti:

 

• Venkite karšto dušo ar vonios, kadangi tai sausina odą.

• Naudokite drėkinantį muilą kaip Basic arba Avena.

• Po maudymosi naudokite vandeninį drėkiklį.

• Venkite šiurkščių medžiagų, pvz., vilnos. Jūsų vaikas patogiau jausis su laisvais medvilniniais drabužiais.

• Vaiko apsaugai nuo saulės naudokite priemones, kurių apsauginis faktorius ne mažesnis nei 30. Tai ypač svarbu vietoms, kurios buvo švitintos.

• Jei jūsų vaikas nuplikęs, ir ypač, jei jam buvo švitinta kaukolė, prižiūrėkite, kad dėvėtų galvos apdangalą ar apsaugą nuo saulės kaskart, kai tik eina į lauką.

• Nupirkite vaikui vazeliną, apsaugantį nuo saulės spindulių.

 

 

• Patrinkite kukurūzų krakmolu niežtinčias odos vietas. Tai dažnai ramina.

 

Jei jūsų vaikui chemoterapiniai vaistai leidžiami į veną, jūs galite pastebėti odos patamsėjimą išilgai venos (dažniau nei naudojant centrinės venos kateterį). Tai išnyks, kai baigsis chemoterapija. Tačiau oda ir poodiniai audiniai gali būti pažeisti arba suardyti vaistų, ištekėjusių iš venos. Jei vaikas pajunta gėlimą ar deginimą, arba jūs pastebite tinimą intraveninio kateterio įvedimo vietoje, tuoj pat kvieskite slaugytoją.

 

Skubiai kvieskite gydytoją, jei vaikui atsiranda ryškus bėrimas ar niežulys. Išbertos vietos kasymas gali sukelti infekcijas, todėl reikia naudoti vaistus,mažinančius niežėjimą.

 

Chemoterapija paveikia po oda esančią augančių nagų dalį. Po chemoterapijos išaugus nagui, galite pastebėti ant jo baltą juostelę ar skersinį ruoželį. Šios trapios juostelės kartais išsikelia ir juntamos duobutės. Kai balti ruoželiai pasiekia nago galą, jis gali lūžti. Nuo lūžinėjimo gali apsaugoti nuolatinis nagų apkarpymas.

Dauguma vaikų turi didelių valgymo problemų chemoterapijos metu.