Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content

Feliksas, „Dykumų sraigė“ ir iššūkiai

Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest

Įsivaizduokite save – gyvenate įprastą gyvenimą, dirbate, keliaujate ir staiga į galvą šauna mintis mesti sau iššūkį. Koks jis būtų? Išmokti taip gerai plaukti, kad galėtumėte perplaukti ežerą? Šokti su parašiutu iš didelio aukščio? O gal iškepti pirmąjį savo gyvenime dviejų aukštų tortą? Iššūkiai gali būti bet kokie, tačiau Feliksas išsikėlė sau tokį iššūkį, kuris ne tik pakeis jo gyvenimą, bet gali pakeisti ir vaikų, sergančių onkologine liga, gyvenimus. Felikso iššūkis yra sudalyvauti ralyje, važiuojant motoroleriu nuo Lietuvos iki pat Mongolijos, o viso ralio metu rinkti aukas Labdaros ir paramos fondui „Rugutė“. Taigi apie viską nuo pradžių.

Papasakok trumpai apie save.

Esu Feliksas, man 30 metų. Dirbu automatikos inžinerijos srityje. Mano darbas susijęs labiau su automatinėmis sistemomis, ne su transportu. Darbo dėka tekdavo daug keliauti ir tai manęs neatbaidė, priešingai, „užsikrėčiau“ kelionėmis, dėl to nusprendžiau padaryti kažką kitokio.

Kaip kilo pati idėja dalyvauti ralyje? Galbūt metei darbą, pasiėmei atostogų, o gal tavo darbo grafikas laisvas?

Man pasisekė, nes mano vadovas yra labai sukalbamas. Vieną vakarą tiesiog vakarieniavome su bičiuliu ir jis paklausė, ar norėčiau kada nors sudalyvauti ralyje. Atsakiau, kad be abejonių, bet pradėjau vardinti daugybę priežasčių, kodėl manau, kad sunku tai padaryti – reikia didelio biudžeto, komandos, rėmėjų, technikos, su kuria būtų galima važiuoti… Ir tada jis mane nutraukė, pasakęs, kad buvo sutikęs žmogų, kuris vyko į Mongolijos ralį. Beje, šis ralis turėjo ir tebeturi specifinius reikalavimus transportui. Pradėjau domėtis, kokie tie reikalavimai, pamačiau, kad nereikalingas ir itin didelis biudžetas, o tada pagalvojau – kodėl gi ne? Kol mąsčiau apie tai, nemiegojau porą naktų.

Ar šio ralio galutinis taškas yra pati Mongolija?

Aš keliausiu motoroleriu. Visi ralio dalyviai patys sau susigalvoja maršrutą, tiesiog yra starto ir finišo taškai. Startas bus prie Prahos (Čekijos sostinė), o finišuosime šiek tiek už Mongolijos, ten yra rytinė Baikalo pakrantė, į šiaurę nuo Mongolijos sostinės apie 200 kilometrų atstumu.

Kai man pasakė apie Mongolijos ralį, maniau, kad startas bus kur nors prie Londono, tačiau jį nukėlė prie Prahos. Svarsčiau, ką daryti, buvau įsitikinęs, kad nesurasiu nieko, kas galėtų su manimi kartu 1,5 mėnesio keliauti mašina, kadangi tiek laiko reikia pasiimti atostogų. Iš pradžių aš galvojau važiuoti mašina, nes galima rinktis – arba mašina, arba motoroleriu. Gerai pagalvojau, vargu, ar rasčiau žmogų, kuris galėtų pasiimti atostogų tokiam laikui, todėl nusprendžiau keliauti motoroleriu. Beje, niekada iki tol nebuvau juo važiavęs, tai man yra papildomas iššūkis – išmokti važiuoti. Prieš šv. Kalėdas pasikalbėjau su direktoriumi, o į klausimą, ar išleis mane atostogų ilgesniam laikui, atsakė, kad tokiais tikslais – drąsiai. Pasitarėme ir aš tą patį vakarą, dar net neturėdamas motorolerio, užsiregistravau. Gruodžio 28 dieną nusipirkau motorolerį, tačiau pirkdamas negalėjau jo net normaliai išmėginti, patikrinti.

Feliksai, iš kur tiek drąsos?!

Juk aš dar turiu tam laiko. Startas bus tik liepos 16 dieną, keliausiu apie 1,5 mėnesio, iki rugpjūčio galo esu pasiėmęs atostogų, tad turiu suspėti grįžti. Buvo gruodžio 28 diena, pagalvojau, nauji metai, nauja jėga, todėl pradėjau mokytis važiuoti.

Koks viso šio ralio tikslas?

Mane užkabino pati idėja – važiuoti tokį beprotišką atstumą jau yra didžiulis iššūkis. Būsiu vienintelis žmogus, kuris važiuos iš Lietuvos. Žiūrėjau dalyvių sąrašą, bus 400 komandų, o Lietuvos vėliavą mačiau tik 4 vietose prie trijų komandų, bet tie žmonės, nors ir lietuviai, vyks iš kitų šalių. Apskritai dalyvaus apie 700 žmonių iš viso pasaulio, net iš Naujosios Zelandijos, Malaizijos, Kanados, Rusijos, Kinijos ir panašiai.

O koks yra šio ralio prizas?

Prizas yra visos emocijos ir potyriai, kuriuos parsivešime. Net nežinau, ar yra koks materialus prizas. Šiame ralyje niekas nesivaržo, kas atvažiuos pirmas. Galbūt yra tokių, kuriems tai svarbu, bet daugumai svarbiausia patirtis. Specialiai dėliojausi maršrutą, kad juo būtų įdomiau važiuoti, o ne tiesiog greičiau pasiekčiau tikslą.

Pro kokias šalis važiuosi? Ką pavyks aplankyti?

Neturėsiu kelių laisvų dienų, kad galėčiau apsistoti vienoje šalyje. Geriausiu atveju turėsiu gal pusdienį, nes mano greitis nėra didelis. Važiuosiu pro Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiziją, Kazachstaną, Rusiją, Mongoliją. Maždaug pusei šalių, į kurias važiuosiu, reikalingos vizos.

Ar nėra baisu važiuoti pro tokias šalis kaip Iranas?

Ne, aš nebijau, nors iš pradžių turėjau abejonių, tačiau pabendravau su keliais žmonėmis ir jie pasakė, kad tai yra tiesiog mitas dėl nesaugumo tose šalyse. Tai priklauso nuo to, per kuriuos regionus važiuosi. Man kaip tik sakė, kad Irane žmonės labai draugiški ir svetingi, visi giria juos ir jų kultūrą.

Iš kur kilo idėja kažkam aukoti šio ralio metu?

Viena iš ralio idėjų ir yra surinkti aukas, tai privaloma visiems dalyviams. Be to, būtina surinkti 1000 svarų, o 500 svarų skirti fondui, su kuriuo bendradarbiauja organizatoriai – tas fondas rūpinasi tropiniais miškais, stengiasi juos apsaugoti, sodinti, plėsti jų plotus. Taigi savo kelione aukas rinksiu ne tik „Rugutei“, bet ir šiam fondui.

O kaip vyks aukų rinkimas? Ar turėsi pakeliui juos surinkti iš žmonių, ar žmonės gali aukoti internetu ir pan.?

Gal labiau ruošiantis raliui jau turime rinkti aukas, bet terminas, iki kada galima aukoti, yra spalio mėnuo. Tai reiškia, kad ir pasibaigus raliui dar bus galima aukoti pinigus. Daugiausiai bus galima pervesti pinigus internetu. Tai nėra tas atvejis, kai auka renkama grynaisiais pinigais. Viena iš šio ralio sąlygų yra rinkti aukas mažiausiai vienam savo pasirinktam fondui, organizacijai, tačiau šis skaičius nėra ribojamas.

Kaip prisiminei „Rugutę“?

Anksčiau man apie jį papasakojo Gerūta Griniūtė, su kuria susipažinau per vieną muzikinį renginį. Taip pat esu dalyvavęs kraujo donorystės akcijoje „Padovanok lašelį“. Pasidomėjau „Rugutės“ veikla, susitikau su fondo direktore Edita, ji dar daugiau visko papasakojo. Tada ir nusprendžiau, kad tikrai noriu pinigus rinkti būtent šiam fondui. Aišku, galima ir dar daugiau kitų fondų rinkti, tačiau manau, jog žmonėms sunku nuspręsti, kam aukoti, kai yra daug organizacijų, todėl geriausia pasirinkti vieną.

Beje, mačiau, kad turi „Palankaus vėjo malūnėlį“?

Turiu, nes kai pirmą kartą susitikau su Edita, pasakiau, jog būtų visai įdomu į kelionę vežtis kokį nors simbolį, ir taip ji man padovanojo šį malūnėlį. Aš bandžiau su juo kartu važinėti po Vilnių, tačiau nuvažiavau toliau, iki Kauno, ir malūnėlis nebeatlaikė. Turbūt jis nėra pritaikytas tokiam greičiui ir vėjui, jo sparneliai labai greitai įsisuka. Reikės pasukti galvą, kaip dar kitaip būtų galima jį pritvirtinti, tačiau aš su savimi turėsiu malūnėlį – net jei jis ir ne visą laiką matysis, tačiau visada bus šalia. Taip pat sugalvojau dar vieną idėją – kiekvienam, kuris paaukos bent kažkokią sumą pinigų, planuoju padovanoti po nuotrauką. Kadangi mėgstu fotografuoti, o fotoaparatą tikrai vešiuosi į kelionę, pamaniau, kad tai bus kaip padėka aukojantiems žmonėms ir prisidėjusiems prie šio kilnaus projekto. Beje, manau, kad keliaujant motoroleriu dėl mažesnio greičio pavyksta daugiau pamatyti ir tuomet būna artimesnis ryšys su aplinka – tiek kvapai, tiek vaizdai yra ryškesni, gal pavyks užfiksuoti.

Ar savo kelionėje stosi nakvoti viešbučiuose, svečių namuose ar pan.? O gal nakvosi palapinėje?

Kaip jau pasiseks. Ne visur, kur keliausiu, bus viešbučių. Tarkim, kiek žiūrėjau, Turkmėnistanas yra savotiška šalis, atstumas per dykumą bus gal 400 kilometrų, planuoju ir nakvoti toje dykumoje. Aš vešiuosi miegmaišį, palapinę, tik juos reikės kažkaip pritvirtinti. Kol mokiausi važiuoti motoroleriu, važinėjau pirmyn ir atgal į Kauną ir iš jo, per porą mėnesių pravažiavau apie 2000 kilometrų, o savo kompiuterį dėdavausi ant pečių, tai man nebūdavo sunku, bet svoris jausdavosi.

Šiuo metu labai intensyviai vyksta pasiruošimo kelionei procesas, pavyksta sužinoti daug naujų dalykų, imu atkreipti dėmesį į visai kitus dalykus. Kiek įmanoma, vis daugiau važinėju, tik tos kelionės „suvalgo“ nemažai mano laiko bei kuro. Kelionės metu nuo Lietuvos iki finišo taško nuvažiuosiu apie 14 000 kilometrų: 1000 km iki Prahos ir dar apie 13 000 km iki finišo.

O ar turi rėmėjus? Jei ne, tai ar ieškai/ieškosi?

Ne, neturiu, ir nemanau, kad ieškosiu. Tiesa, turiu rėmėjus, bet jie man padeda kitaip – pavyzdžiui, viena parduotuvė padėjo išsirinkti ir gauti šalmą, pirštines, padangas, dalis motoroleriui, taip pat duoda patarimų technikos klausimais, kurių pats nesugebu išspręsti. Taip pat turiu draugą, kuris remia mane savo žiniomis, įgūdžiais, darbu. Tikiu, kad techniniai sprendimai, kuriuos man padėjo įgyvendinti, pravers kelionės metu. Turėjau problemų, renkantis motorolerį, buvau visiškai jį išardęs, o paskui surinkau, tai problema buvo ta, kad ši technika neturi resursų. Jis gali nuvažiuoti nuo 6000 iki 10 000 km įprastomis sąlygomis, tad nežinau, kiek čia jam bus neįprastos sąlygos. Būtent dėl to užsakinėjau papildomas dalis ir dėl to perrinkinėjau, kad galėčiau ir būdamas „vidury niekur“ surinkti variklį, tam ruošiausi jau žiemą. Be to, man padeda ir dar viena parduotuvė, kuri, jei negali kažkuo padėti ar pasiūlyti, rekomenduoja kitas vietas, kuriose rasčiau tai, ko ieškau.

Jei neturi rėmėjų, tai iš ko gyvensi kelionės metu?

Iš savo santaupų. Šiuo klausimu dirbu jau pusmetį, taupau. Kai kuriose šalyse bus galima trumpam tapti milijardieriumi, nes keli eurai ten tampa keliais šimtais tūkstančių jų vietine valiuta. Neįsivaizduoju tų šalių kainų, bet, tarkim, Mongolijoje galima rasti nakvynę viešbutyje už 15-20 eurų miesto centre. Beje, gavau gerą patarimą iš pernai metų dalyvio (šis ralis vyksta ne pirmus metus) – jei noriu sutaupyti ir patirti dar daugiau įspūdžių, suprasti vietinę kultūrą, turiu kuo labiau vengti viešbučių ir apsistoti pas žmones namuose. Šį patarimą gavau, kai paklausiau jo, ką darytų kitaip, tai iš karto atsakė, kad mažiau apsistotų viešbučiuose – jei nori pažinti šalį, turi kuo mažiau juose apsistoti. Taip pat patarė, kad jei noriu Irane apsistoti pas vietinius gyventojus, reikėtų jų tarp kitko paklausti, kur čia viešbutis. Kadangi Irano gyventojai yra labai svetingi bei draugiški, jie patys gali priimti kitatautį ar surasti, kas priimtų jį apsistoti nakčiai.

Žinau, kad šio ralio organizatorius organizuoja ne tik šį ralį, bet ir kitus renginius, tarkim, kur žmonės mažais motociklais važiuoja per Maroką arba kitokiomis transporto priemonėmis per Indiją, Šri Lanką. Jis daug ką organizuoja, neapsiribodamas vien Mongolijos raliu, be to, šį ralį netgi rengia ne vienas organizatorius, tik jie iškelia skirtingus reikalavimus transporto priemonėms.

Tai gal ir tu planuoji jau kitais metais keliauti šiomis priemonėmis į kitus kraštus?

Kol kas turiu kitų planų, gal grįšiu prie civilizacijos, bet dar nežinau, nes įdomu, kaip pasikeis mano pasaulėžiūra po šios kelionės. Manau, kad labai daug kas gali pasikeisti.

Feliksai, tavo puslapis Desert Snail facebook yra anglų kalba. Kodėl? Ar neplanuoji ten aprašyti savo kelionės ir lietuviškai?

Na, aš jau turiu keletą žmonių ne iš Lietuvos, kurie seka mano puslapį – jie yra iš Anglijos, Švedijos ir kitų šalių. Patys pirmieji pranešimai buvo tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Be to, jei yra kažkokia informacija, kuri liečia tik Lietuvą, tai rašau lietuviškai, nes, vadinasi, man reikia pagalbos vietoje. Tarkim, ruošdamasis kelionei mokiausi pirmosios pagalbos suteikimo, kadangi vyksiu vienas, be palydos, man gali bet kas nutikti, todėl turiu mokėti savimi pasirūpinti. Aišku, nemanau, kad kažkas nutiks, nes teks dažnai stoti į degalines. Mano motoroleriui užtenka maždaug 150 km nuvažiuoti su vienu pilnu baku, o aš su savimi vešiuosi ne vieną bakelį. Kitas iššūkis bus susikrauti tik būtinus daiktus ir neimti to, ko nereikia. Bus vasara, tose šalyse karšta, saulėta, teks pasisaugoti. Taip pat bus ir kalnuotų vietovių, kuriose mažiau deguonies, žemesnė temperatūra, tai irgi yra iššūkis. Pirmosios pagalbos kursų metu ir išmokau tam tikrų dalykų. Man padėjo viena pažįstama medikė, kuriai esu dėkingas, nes pamokė, taip pat davė sąrašą, kokių vaistų man gali prireikti, nuo kokių negalavimų ir panašiai. Beje, dėl skiepų, tai nežinau, kokių ligų tokiose šalyse galima tikėtis, bet Užsienio reikalų ministerijos puslapyje yra sąrašas rekomenduojamų skiepų, jei gerai atsimenu, tai buvo skiepai nuo hepatito A, hepatito B, erkinio encefalito, difterijos, vidurių šiltinės ir stabligės. Mano patarimas tiems, kurie ruošiasi vykti į tolimesnę kelionę ir planuoja darytis skiepus, tai jie turėtų padaryti iš anksto, nes reikia laiko skiepams suveikti, rekomenduojama juos daryti bent 3-4 mėnesius prieš kelionę.

Ar dalyvauji dar kokiose nors „Rugutės“ akcijose, gal kitaip prisidedi prie fondo veiklos?

Anksčiau žymiai daugiau keliaudavau, tai galėdavau tik iš šalies stebėti viską, nes būdavau išvykęs po 2 ar 3 mėnesius į komandiruotes. Dabar išvykstu rečiau, tačiau neseniai vėl dalyvavau kraujo donorystės akcijoje „Padovanok lašelį“.

Papasakok apie savo kelionę iš Vilniaus link pajūrio.

Prieš išvykdamas turėjau mintyse pasižymėjęs vieną iš punktų, ką būtina padaryti – patikrinti, kokį atstumą galima įveikti per dieną. Kad nebūtų tiesiog važiavimas, pasiteiravau, ar gyvena kas nors iš „Rugutės“ globojamų vaikų pajūryje. Taip gavau Domanto kontaktus. Kai jam skambinau, jis pagalvojo, kad čia jo šachmatų treneris skambina, todėl iškart kilo mintis pasiūlyti sužaisti partiją. Ir štai, vieną gražų sekmadienį pavyko įgyvendinti šį mažą, bet labai svarbų kompleksinį tikslą – susipažinau su Domantu, gerai praleidom laiką ir tuo pačiu įveikiau 725 kilometrus per mažiau nei parą. Dar primink, kada tiksliai išvyksi į kelionę ir kada grįši? Išvyksiu liepos 11 dieną, o grįšiu gal tik rugsėjį, tačiau turiu pasiėmęs atostogų tik iki rugpjūčio 26 dienos, privalau kažkaip suspėti. Skaičiavau, kad galiu 1 kilometrą nuvažiuoti per 1 minutę, jei man pasiseka ir yra atviras kelias.

Ačiū už pokalbį, Feliksai, linkime sėkmės Mongolijos ralyje ir lauksime naujų įspūdžių!

Kviečiame aukoti portalo „GlobalGiving“ lėšų rinkimo projekte DESERT SNAIL – CHASING BRIGHTER FUTURE ir stebėti Felikso nuotykius Facebook puslapyje „Desert Snail“ .

Dalinkitės facebook
Dalinkitės twitter
Dalinkitės telegram
Dalinkitės pinterest
Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums

Semdamiesi geros energijos, drąsos ir laisvės pojūčio iš vaikų, kartais pamirštame grąžinti visa tai, kuo jie dideliais glėbiais dalijasi su mumis. Kai likimas meta ligos iššūkį, vaikai leidžiasi į ilgą ir sudėtingą kelionę. Čia laikas mums įkvėpti jiems drąsos, padėti neprarasti energijos ir jokiu būdu nepalikti plūduriuoti vidury jūros vienų. Kelkime palankų vėją, kartu vairuokime jų laivelius krantų link ir susigrąžinkime vaikus į saugų uostą.

Prisidėti galime kiekvienas, aukodamas Labdaros ir paramos fondui „Rugutė“. Šis nedidelis veiksmas yra didelė vaikų viltis gyventi.