Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content
Post Type Selectors

Dainoros tėvų pasakojimas apie „Rugutę“

 Rašau visos šeimos vardu, nes tai – kartu išgyventas laikas, visam laikui „sukabinęs“ mus džiaugsmu ir širdgėla…

 Kažkada skaičiau protingo žmogaus mintį apie juodžiausią naktį, kai galvoji, kad ji nesibaigs, tačiau žinai, kad ir po juodžiausios nakties išaušta vaiskus rytas… o naktyje visuomet atsiranda Žvaigždelė, kuri neleidžia abejoti, kad bus diena..

 Mūsų šeimai ta Žvaigždele tapo „Rugutė“ ir jos įkūrėja Edita, skatinusi kabintis į menkiausią siūlelį ir ištiesusi ranką tada, kai naktyje tvenkėsi Debesys…

 O supažindino mus bendra draugė Saulė, pajutusi, kad likome ligoninėje vienos, nuliūdusios, mažutėje palatoje. Susirūpinusi, kad jaučiamės labai nelaimingos, pasiūlė susitikti su Edita ir Dainoru, kurie palaikytų, padėtų mums… Ir štai, į palatą atėjo Edita. Nedidukė, bet su tokia šypsena, kuri turbūt ir „nupirko“ mus. Vakaras praėjo tarsi akimirka. O kalbos vijo viena kitą. Atrodė, tarsi būtume seniai vienas kitą matę draugai. Ir negali atsikalbėti, vis dar reikia pabendrauti, pašnekėti. Tačiau vakaras baigėsi. O Dainora, kuri iš tiesų dėl ligos nenorėjo nieko matyti, tyliai šypsojosi. Džiaugiausi ir aš, matydama, kad Editos paskleistą šilumos ir meilės, paguodos ir supratimo spindulėlį sugavo mūsų Dainora. Tai tarsi sutvirtino blėstantį tikėjimą Ateitimi…

 Ir tada Dainora pradėjo laukti – susitikimų, pokalbių, šilto ir nesumeluoto bendravimo. O Edita su Dainoru skleidė tokią begalinę meilę, ryžtą ir norą padėti, jog daugelis iš mūsų į juos remdavosi, kreipdavosi pačių juodžiausių minčių kamuojami… nes žinojo, kad Edita, Dainoras, o vėliau ir suburta „Rugučiukų“ komanda surems pečius, padės, pagelbės…

 Neįsivaizduoju „Rugutės“ be Editos šypsenos, santūraus Dainoro ramumo, komandos narių, dirbančių nuoširdžiai ir kantriai, besistengiančių palengvinti vaikų būtį ir buitį, uždegančių Viltį, Tikėjimą, Meilę…

 R. V. Emersonas sakė, kad „didžiausia dovana yra dalis savęs“. Todėl linkiu (mūsų šeimos vardu) „Rugutei“ išlikti tokiu pat uostu, koks jis buvo sukurtas Kūrėjų – Editos ir Dainoro – į kurį plauktų didesni ar mažesni „laivai“ su savo įgulomis ir Kapitonais… O uosto Šeimininkams linkiu išlikti tokiais pat tvirtais, audrų nepalenkiamais, žinančiais Gyvenimo vertę… ir vis dalijančiais brangiausias dovanas – po dalelę savęs…

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums