Prisipažinsiu, skaitydama Alisos mamos Mildos laišką verkiau. Ilgesys ir geliantys jausmai maišėsi su pačiais šilčiausiais. Tą kartą… suspėjome… Iki susitikimo, Alisa!
Mildos laiškas: „Edita, siunčiu nuotraukas iš mūsų praėjusių metų atostogų. Tuo metu tau tik padėkojome už taip lauktas atostogas. Supratai mus, kad nenorime dalintis plačiau. Buvo per daug gera. Ir ta laimė atrodė tokia trapi. Pamenu, kai mes išgirdę niūrias žinias iš gydytojos, nesupratome, ką daryt. Įvyko tai, ko nesitikėjome. Jau atrodė, kad Alisa įveikė tris metus vis atsinaujinančią nefroblastomą ir jau tuoj pavyks pasveikti, bet staiga kaip iš giedro dangaus nukrito leukemija… Taip, ji buvo stipri. Buvo mūsų herojė. Jos šypsena ir pasitikėjimas pildė mus visus. Ir net telefonu išgirdus: „Deja… plaučiuose matomas darinys, gydymo nuo leukemijos tęsti nebegalime, o kito gydymo tiesiog nebėra…“, atrodo palengvėjo, kad nebereiks gydytis, kad Alisa pagaliau galės įkvėpti gyvenimo be ligoninės. Atrodė, kad ji tiesiog nebepakeltų… Bet gydymo pabaiga nebuvo tokia, kurios laukėme. Tiesiog gydymo nebėra ir viskas. Tuo metu gydytoja pasiūlė pagaliau leistis į svajotą ir taip ilgai lauktą šeimos kelionę. Galvojome, kaip? Bet kas mums beliko?
Pradėjus ieškoti kelionės, sulaukiau, tavo, Edita, skambučio. Tu visuomet jautei mus ir visuomet atsidurdavai šalia, iškart, tą pačią minutę – ar ieškant vaistų, ar sulaukus blogos žinios. Išgirdusi mūsų naujienas ištarei: „Gal kur keliaukite?“. O aš atsakiau, kad mes kaip tik ir ieškome kelionės. Tu pasiūlei mūsų šeimai apmokėti atostogas. Mūsų nerealiausias, laimingiausias, stebuklingiausias atostogas.
Kai Alisa paklausė, kodėl jai nereikės keliaut į kaulų čiulpų transplantaciją, negalėjau pasakyti nieko. Tik pasakiau, kad ji pasveiko. O kiek laimės buvo ir pergalės skonio. Patikėjo ji. Patikėjome ir mes. Pasistiprinę arsenalą papildomais vaistais, prisipildę tikėjimo ir vilties, pakėlėm sparnus. Tikrai nebebuvo svarbu kur, svarbu kad visi kartu. Tai buvo atostogos, pilnos laimės, meilės, smėlio, saulės, bangų, sesių juoko bei pokalbių, pilnatvės ir tikėjimo.
Išsipildė mūsų visų noras – būti kartu su visa šeima. Nesvarbi buvo nei kelionės kryptis, nei viešbučio ypatumai. Tiesiog vyko stebuklas. Mes leidomės į trejus metus svajotą kelionę. Mūsų visų svajonė: Arūno, Mildos, Alisos ir Matės. Ir tikrai nė vienas negalvojame, kad tai mūsų paskutinės atostogos kartu. Graikijos saloje. Mūsų pirmosios šeimos atostogos taip pat buvo Graikijos saloje. Kai mergaitėms buvo metukai ir keli mėnesiai. Tikėjome, kad Alisa pasveiks, kad mūsų visa šeima pasveiks ir pagaliau galėsime pamiršti visas negandas. Tikėjome ir pasitikėjome.
Labai pasiilgome tavęs, Alisa. Pasiilgom tavo pokštų, tavo minčių, tavo prisilietimų, tavo priminimų, kaip tu myli mus. Pasiilgome tavo buvimo kartu su mumis. Kad ir kaip tikėjome, kad tau pavyks, kad pavyks mums visiems kartu, kad išprašysime visus nekviestus svečius… Juk tu iš stebuklų šalies! ALISA! Bet, deja, tau reikėjo sugrįžti ten. Mylim tave, Alisa. Mylim tave, Mate. Dar skraidysime iš laimės visi kartu.“
P.S. Ačiū už laišką, Milda. Iki mėnulio ir atgal.
