Ilgai svarstėme, kokiais žodžiais parašyti žinutę apie žavią ir be galo savarankišką septynmetę mergytę, vardu Marta. Lyg pradedi sakinį ir iškart viską nubrauki, nes taip sunku rasti tinkamus žodžius, kuriais galėtumei aprašyti beribę mergaitės širdies šilumą ir tyrą vaikišką džiaugsmą, kuriuo ji apgaubia šalia esančius. Būna, kad klausaisi Martos juoko, žaviesi džiugiu striksėjimu po palatą ir net pamiršti, jog ji eina sunkios ligos keliu. Tad šį kartą žinutė beveik be žodžių, bet su ypatingu dėkingumu Živilei (Živilė Binkienė) , kuri yra mūsų rankos skyriuje, ir ypatinga simpatija Martai.
Marta, pažadame, kad visuomet būsime netoli ir visada atsiliepsime, kai tik tau mūsų reikės. O pavasarį tikrai padovanosime dviratį bei palinkėsime tau paties palankiausio vėjo.