Vakar, į „Rugutės namus“ užsukus Enrikui ir Agnei, prisiminiau Ludwig van Beethoven žodžius: „Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė.“ Septyniolika metų būdama šalia šeimų, ėjusių ar einančių vaiko onkologinės ligos keliu, sakyčiau, kad kur kas tiksliau skambėtų: „po draugystės yra išmintis.“
Žvelgiau į garbanių Enriką ir širdis iš džiaugsmo vertėsi kūliais. Atrodo, taip nesenai su Agne suglaudusios pečius verkėme dėl sūnui skirto išbandymo, o šiandien jis žaviai atmeta garbanas ir gyvena paaugliams įprastą gyvenimą.
Agnė atvežė dovaną, kurią išpakavus susigraudinau. Dėžėje buvo nuostabūs kapitoniški laivukai. Jie išplauks į rėmėjų namus, biurus ir primins apie ištiestą draugystės ranką vaikui, kuriam teko išsiruošti į didžios stiprybės ir ištvermės reikalaujančią kelionę.
Agne, ačiū už tai, kas net nenusakoma žodžiais, bet jaučiama visa širdimi.
