Knygos

Kas yra vėžys?

Šaltinis

Geffen J. R.
Kelionė per vėžį. K., 2003

Kas tai yra vėžys

Žodis vėžys nėra vienos kokios nors ligos pavadinimas. Nėra ir vienintelės jį sukeliančios priežasties. Yra žinoma apie 100 ligų, kurios įvardijamos terminu – vėžys. Tiksliau šią ligą būtų vadinti piktybiniu naviku. Juo susergama, kai ląstelės ima elgtis nenormaliai ir pradeda nekontroliuojamai daugintis. Joms intensyviai dauginantis susidaro perteklinė audinio masė. Šis perteklinis audinys, vadinamas naviku, gali būti gerybinis arba piktybinis. Gerybiniai navikai nėra vėžys. Jie neišplinta organizme, nesukelia ryškesnės jo intoksikacijos. Gerybiniai navikai retkarčiais gali virsti piktybiniais, nors vis dėlto dažniausiai piktybiniai navikai išsivysto savarankiškai. Piktybinių navikų ląstelės skverbiasi į aplinkinius audinius ir organus, patenka į kraujotaką ir limfinę sistemą. Taip naviko ląstelės iš pirminio židinio kraujagyslėmis ir limfagyslėmis pasklinda po kitus, atokiau esančius, organus. Atokiai nuo pirminio naviko atsiradę piktybiniai augliai vadinami metastazėmis.

Kas sukelia vėžį

Tai vienas labiausiai ginčytinų ir sudėtingiausių klausimų apie vėžį. Priešingai negu buvo manoma, žmogus nėra vienintelė gyva būtybė, kuri serga vėžiu. Faktiškai ne tik žinduoliai, tačiau ir visa gyvoji gamta – žuvys, paukščiai, ropliai, amfibijos – taip pat gali susirgti vėžiu, įrodyta, kad visas šias gyvybės formas gali pažeisti navikai.

Vėžys nėra vien pramoninės eros nelaimė. Navikų pėdsakų randama pleistoceno periodo urvinių meškų ir kreidos periodo dinozaurų kūnuose, taip pat penkių tūkstančių metų senumo Egipto mumijose. Apie vėžį rašoma net viename seniausių pasaulio medicinos traktatų – Edwino Smitho atrastame papiruse, parašytame Egipte maždaug 3000 – 2500 m. pr. Kr. Traktate apibūdinamos aštuonios krūties opų, arba navikų, rūšys, kurios, kaip manoma, buvo gydomos primityviosios chirurgijos pagalba. Jau Hipokratas, vienas žymiausių senosios medicinos atstovų, ketvirtajame amžiuje pr. Kr. nemažai rašė apie vėžį bei darė prielaidas apie jo galimas priežastis.

Viena iš piktybiškiausių vėžio savybių, dėl kurios taip sunku įveikti šią ligą, yra ta, kad navikas susiformuoja iš sveikų kūno ląstelių.

Dabartinis mokslas vėžio atsiradimą apibrėžia kaip ląstelėje vykstančių procesų seką, kurio pabaigoje ląstelė supiktybėja. Ši įvykių seka prasideda nuo sveikų ląstelių genetinės medžiagos pokyčių, kuriuos sukelia vadinamieji vėžio iniciatoriai. Jais gali būti išoriniai veiksniai, tokie kaip cigarečių dūmai, kitos kancerogeninės medžiagos, jonizuojanti radiacija arba, nors ir retai, virusai; taip pat vidiniai veiksniai, tokie kaip sutrikusi hormonų veikla arba įgimtos genų anomalijos. Vienas iš šių inicijuojančių veiksnių rezultatų yra suaktyvėję kai kurie vėžį sukeliantys genai, dar vadinami onkogenais. Taip pat svarbu žinoti, kad tie patys inicijuojantys veiksniai gali sumažinti ir naviką slopinančių genų aktyvumą. Kai pažeidžiama normali onkogenų ir navikus slopinančių genų pusiausvyra, gali atsirasti vėžinės ląstelės. Kai vėžys pradeda vystytis, jo augimą skatina įvairūs kiti vėžio rizikos veiksniai, tarp jų alkoholis ir riebus maistas.

Kai 1970 metais buvo atrasti onkogenai, iškilo sudėtingas filosofinis klausimas: kodėl žmogus savo DNR turi genus, kurie gali lemti vėžio atsiradimą? Atsakymo kol kas dar nežinome. Pasak vienos iš siūlomų teorijų, šie genai normaliomis sąlygomis reguliuoja žmogaus embriono vystymąsi. Jei jie pakinta (nepakankamai aktyvūs arba pernelyg aktyvūs), ląstelės išsigimsta, ima ne kontroliuojamai daugintis ir išsivysto vėžys.

Nors ir kyla pagunda kaltę už vėžį suversti išorinio pasaulio veiksniams, medžiagoms ar vidiniams fiziologiniams bei genetiniams pokyčiams, būtina atskirti tikrąją vėžio atsiradimo priežastį nuo mechanizmų, paverčiančių ląsteles vėžinėmis.

Pavyzdžiui, nors nemažai rūkančių ir vartojančių alkoholį žmonių suserga vėžiu, daug daugiau jų nesuserga. Vienas galimas šio reiškinio paaiškinimas yra genetiniai veiksniai, tačiau tokio paaiškinimo nepakanka. Todėl lieka neaišku, kodėl vieni žmonės yra sveiki, o kiti serga. Kai kurias vėžio rūšis tarp kitų veiksnių sukelia ir virusai, tačiau retai, be to, nėra jokio paaiškinimo, kaip tai atsitinka. Kaip ir rūkymo bei piktnaudžiavimo alkoholiu atvejais, vis dar neaišku, kodėl daugelis žmonių, infekuotų tam tikrais virusais, potencialiais vėžio sukėlėjais, taip ir nesuserga.

Mokslininkai daro bendrą prielaidą, kad žmonės suserga dėl imuninės funkcijos deficito ar jos pokyčių, taip pat dėl kokių nors konstitucinių veiksnių. Tačiau kodėl taip smarkiai skiriasi žmonių konstitucija ar imuninės funkcijos, iki šiol mažai žinoma.

Pastaraisiais metais buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į tą faktą, jog kai kurių vėžiu sergančių ligonių šeimose šia liga sirgo ir kiti šeimos nariai ar giminės. Prielaida apie įgimtą polinkį susirgti vėžiu paskatino plačiai tyrinėti specifinius genus, tokius kaip BRCA1 ar BRCA2 krūties vėžio atvejais. Nors dabar kur kas daugiau žinome apie šiuos genus bei apie jų vaidmenį atsirandant vėžiui kai kurių žmonių organizmuose, iki galo šio veiksnio įtaka dar neištirta.

Taip pat labai svarbu žinoti, kodėl kiekvieno žmogaus imuninė sistema, neleidžianti vėžiui atsirasti ar išplisti po organizmą, funkcionuoja nevienodai ir nepriklauso nuo to, ar žmonės užsikrėtę tam tikrais virusais ir ar patiria kancerogenų poveikį. Kai kurie mokslininkai mano, kad vėžinės ląstelės, spontaniškai atsirandančios žmogaus kūne, retai kada suformuoja visiškai išsivysčiusį naviką, nes jas sunaikina imuninės sistemos kileriai. Visuomenėje paplitę įvairūs imuninės priežiūros teorijos variantai. Deja, ši teorija, kuri yra ginčytina, paskatino daugelį žmonių manyti, kad vėžiu jie susirgo paprasčiausiai dėl „silpnos imuninės sistemos”. Dar blogiau, tokia nuomonė daugelį vėžiu sergančių žmonių paskatino nepagrįstai patikėti, kad norėdami pasveikti, jie teturi „sustiprinti savo imuninę sistemą” žolelėmis, grybais, vitaminais ar kitokiais papildais, ir vėžio kaip nebūta. Jeigu būtų taip paprasta!..

Nepaisant akivaizdžių įrodymų, jog kartais vėžys susijęs su imuninės sistemos funkcijos sutrikimais, tai jokiu būdu nėra bendra visiems. Daug žmonių, turinčių visiškai normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą, suserga vėžiu. Ir daug žmonių, turinčių pažeistą imuninę sistemą, vėžiu nesuserga. Ligonių imuninės sistemos stiprinimas paprastomis priemonėmis, tarkime, vaistažolėmis ir vitaminais, arba intensyviomis priemonėmis — alfa interferonu ar interleukinu, nėra nei patikimi, nei efektyvūs vėžio gydymo metodai.

Viena svarbiausių to priežasčių — tai vėžinių ląstelių ypatybės. Kadangi jos išsivysto iš mūsų pačių kūno, iš anksčiau buvusių normalių ląstelių, imuninei sistemai kartais sunku atskirti sveikas ląsteles nuo vėžinių. Jeigu imuninė sistema nesugebės tiksliai surasti ir nustatyti, kurias ląsteles reikia naikinti (o tai, pakartosiu, sudėtinga), joks imuninės sistemos „sustiprinimas”, kad ir koks didžiulis, nepadės.

Ironiška, tačiau būtent ši vėžinių ląstelių savybė ir trukdo efektyviai gydyti vaistais ar spinduliais. Vėžinės ląstelės dažnai išsaugo tiek daug normalių ląstelių charakteristikų, jog labai sunku jas visas sunaikinti smarkiai nepažeidus ir sveikų kūno ląstelių.

Galiausiai kalbant apie vėžį būtina paminėti dar vieną svarbų dalyką. Ilgą laiką buvo manoma, kad vėžys yra vyresnių žmonių liga. Tokia nuomonė susidarė todėl, kad vėžiu kur kas dažniau sergama po penkiasdešimties. Tiesa, kad dažniausiai vėžiu serga žmonės, vyresni kaip šešiasdešimt penkerių metų, tačiau taip pat tiesa, kad pastaraisiais metais vis dažniau vėžiu serga vaikai. Šio reiškinio priežastys nėra visiškai aiškios. Panašu, kad čia gali turėti įtakos aplinkos ir mitybos veiksniai. O į klausimą, kodėl vėžiu dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, aiškaus atsakymo taip pat nėra. Pasak vienos teorijos, tai lemia susilpnėjusi „imuninė priežiūra”. Naujausi moksliniai atradimai pateikia kitas galimas vėžio priežastis, minimos įvairios ląstelių anomalijos, dėl kurių šios praranda sugebėjimą reguliuoti savo normalų gyvavimo ciklą.

Šiuolaikinis mokslas ir toliau tiria ląstelinius, genetinius ir molekulinius pokyčius, dėl kurių žmonėms išsivysto vėžys. Nėra abejonės, kad tobulėjant tyrimo metodams bei technologijoms, mūsų žinios nuolatos atsinaujins ir plėsis. O kol kas tikroji vėžio atsiradimo priežastis nenustatyta

Kaip vėžys žaloja žmogaus kūną

Besidaugindamos vėžinės ląstelės suformuoja vis didesnius navikus, kurie pakeičia sveiką audinį. Dėl sveiko audinio pasikeitimo sergančiu, organai ima netinkamai funkcionuoti arba jų veikla liaujasi apskritai. Pavyzdžiui, pradžioje kepenyse susikaupusių vėžinių ląstelių grupės gali suformuoti mazgelius, kurie vėliau ima didėti ir daugintis. Negydomi mazgeliai išplinta po visas kepenis, pažeidžia jų funkciją ir ligonis miršta. Panašus procesas gali vykti praktiškai kiekviename žmogus kūno organe. Jei šis procesas vyksta plaučiuose, navikai gali užblokuoti kvėpavimo takus ir sukelti kosulį, skausmus, dusulį. Taip pat navikai gali užblokuoti žarnas bei sukelti pilvo skausmus, vidurių pūtimą.

Šie procesai ne tik pažeidžia organų funkcijas, tačiau taip pat skatina sunkias infekcijas. Dideli navikai yra ideali vieta bakterijoms kauptis, nes ten jų nepasiekia antibiotikai ir išsivysto infekcijos.

Vėžinės ląstelės dažnai išplinta į limfmazgius ir užblokuoja limfagysles. Taip atsitikus gali sutrikti normalus limfos tekėjimas, todėl skystis susikaupia aplink plaučius, širdį, pilvo srityje arba galūnėse.

Navikai taip pat gali išplisti į kitus organus ir sukelti įvairias komplikacijas: prasideda kraujavimas, atsiranda opos, kyla skausmai.

Daugelio navikų ląstelės išskiria chemines medžiagas, kurios sukelia įvairius medžiagų apykaitos sutrikimus. Kadangi vėžinės ląstelės išsivysto iš normalių ląstelių, šios cheminės medžiagos pa prastai yra normalūs proteinai, kurių dabar gaminama arba per daug, arba per mažai. Dažniausiai dėl šių reiškinių vėžiu sergantys pacientai praranda apetitą (anoreksija) ir numeta daug svorio (kacheksija). Kiti įprastiniai simptomai yra gerokai padidėjęs kalcio lygis kraujyje (hiperkalcemija), sumažėjęs natrio kiekis {hiponatremija) nervų pažeidimas (neuropatija) ar žymus raumenų nusilpimas (miopatija).

Kai kurių navikų ląstelės dar išskiria chemines medžiagas, kurios didina kraujo krešėjimą ir susidaro trombai. Toks reiškinys vadinamas Trousseaus sindromu, arba hiperkoaguliaciniu sutrikimu.

Nors pirminis navikas gali sukelti daug problemų, retai kada jis būna mirties priežastis. Dėl visos grupės nepaprastai sudėtingų molekulinių ir ląstelinių procesų vėžinės ląstelės gali įsiskverbti į kraujo apytakos arba limfines sistemas ir suformuoti naujus navikus daugelyje kūno sričių. Tai pati pavojingiausia vėžio savybė, kuri ir kelia daugiausia problemų ligoniams bei onkologams. Tokį vėžinių ląstelių paplitimą gydytojai vadina metastazavimu. Jei navikas išplito po kūną, sakoma, kad ligonis serga metastazavusiu vėžiu.

Kaip nustatomas vėžys

Jei gydytojas pastebėjo vėžio simptomus ar yra bent menkiausias įtarimas dėl šios ligos, jus būtinai nukreips įvairiems tyrimams.

Atliekami tyrimai, leidžiantys pamatyti kūno ertmių vaizdus ir nustatyti auglio lokalizaciją:

* Rentgenologinis tyrimas.

* Kompiuterinė tomografija, kurios metu prie rentgeno spindulių šaltinio prijungus kompiuterį galima pamatyti daug detalių vaizdų.

* Echoskopija (tyrimas ultragarsu).

* Branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas. Galingą magnetą sujungus su kompiuteriu galima gauti itin kokybišką organų bei juose esančių piktybinių darinių vaizdus net ir pradinėse vėžio stadijose.

* Endoskopija – ertminių vidaus organų apžiūrėjimas iš vidaus per ploną šviesolaidį (endoskopą).

Gali būti atliekami ir įvairūs laboratoriniai tyrimai. Pastaraisiais metais tiriami specifiniai vėžio žymenys kraujyje, kurie padeda labai anksti, kai dar nėra jokių auglio simptomų, įtarti ar nustatyti organizme prasidedantį vėžinį procesą. Endoskopinių tyrimų ar operacijos metu paėmus gabalėlį bet kurio pažeisto organo audinio, atliekama taip vadinama biopsija. Gydytojas patologas tyrinėja paimtą audinio gabalėlį pro mikroskopą ir ieško jame pakitusių vėžinių ląstelių. Tai irgi padeda gana anksti diagnozuoti piktybinius auglius, juos atskirti nuo gerybinių.

Paprastai norint tiksliai ir kuo anksčiau nustatyti piktybinio naviko lokalizaciją bei teisingai parinkti gydymo taktiką reikia atlikti keletą skirtingų tyrimų.

Kokios pagrindinės vėžinių susirgimų grupės

Daugumą vėžio rūšių galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:

– karcinomos,

– sarkomos,

– leukozės/limfomos.

Pirmoji grupė, karcinomos, yra labiausiai paplitusi vėžio forma. Terminą carcinoma į lotynų kalbą įvedė Romos gydytojas Aulas Kornelijus Celsas maždaug 25-50 metais. Šį žodį jis paėmė iš graikiškojo karkinos (vėžys), kurį maždaug 400 m. pr. Kr. pirmą kartą pavartojo Hipokratas. Grupė vėžinių susirgimų, vadinamų karcinomomis, paprastai atsiranda liaukinio epitelio ląstelėse, kurių yra kone kiekviename kūno organe.

Antroji vėžinių susirgimų grupė kyla iš žmogaus kaulų ir jungiamųjų audinių. Tokie susirgimai vadinami sarkomomis. Maždaug 200-aisiais metais Romos gydytojas Galenas taip pavadino mėsingus navikus. Sarkomos sutinkamos kur kas rečiau negu karcinomos, tačiau jų taip yra daug formų. Viena svarbi karcinomų ir sarkomų savybė yra ta, kad susiformuoja vadinamieji solidiniai navikai, kuriuos, jeigu jie aptinkami pakankamai anksti, galima pašalinti chirurgiškai.

Trečiąją iš pagrindinių vėžinių susirgimų grupių sudaro leukozės ir limfomos. Jos išsivysto iš kraują bei limfą formuojančių ląstelių, taip pat kaulų čiulpuose bei limfmazgiuose. Chirurgiškai šios ligos beveik negydomos, nes retai kada atsiranda apčiuopiami audinių sukietėjimai, kuriuos galima būtų pašalinti.

Nors į šias tris grupes neįeina visi vėžiniai susirgimai, jos sudaro jų daugumą.

Kaip gydytojai nustato, kokiu piktybiniu naviku sergate

Diagnozuodamas kiekvieną konkretų vėžinį susirgimą, onkologas visuomet atsižvelgia į daugelį požymių. Trys patys svarbiausieji yra: specifinis naviko tipas, piktybiškumo laipsnis ir stadija. Nuo šių požymių dažniausiai priklauso, koks bus rekomenduojamas gydymas. Tai taip pat gali padėti prognozuoti, kokia bus ligonio organizmo reakcija į vieną ar kitą gydymo metodą, kiek jis jam bus veiksmingas.

Naviko tipas.

Daugumą vėžio rūšių galima suskirstyti į tris pagrindines aukščiau aprašytas grupes (karcinomas, sarkomas ir leukozes/limfomas). Kiekvienoje iš šių trijų vėžinių susirgimų grupėje, ar kategorijoje, galima butų išskirti daug specifinių vėžio tipu. Specifinį vėžio tipą nulemia ląstelės, iš kurių jis išsivystė. Tipas yra nustatomas analizuojant iš naviko paimtą biopsijos mėginį. Tokį tyrimą paprastai atlieka specialiai parengtas gydytojas, vadinamas patologu. Patologas stropiai mikroskopu tyrinėja išorinį mėginio vaizdą, kad kuo tiksliau nustatytų, iš kokių ląstelių yra kilęs navikas.

Pavyzdžiui, labai daug navikų atsiranda iš liaukinio epitelio ląstelių, kurių yra įvairiuose organuose: plaučiuose, stemplėje, skrandyje, kasoje, kepenyse, gaubtinėje žarnoje, krūtyse, prostatoje bei kitur. Liaukinio epitelio ląstelės atlieka daug įvairių funkcijų, nuo kurių priklauso organų veikla. Pavyzdžiui, gaubtinėje žarnoje šios ląstelės išskiria gleives, taip pat absorbuoja skysčius bei maistines medžiagas. Kai iš liaukinio epitelio ląstelių išsivysto vėžys, tai vadinama adenokarcinoma. Jei vėžys atsiranda stemplės liaukinio epitelio ląstelėse, toks navikas vadinamas stemplės adenokarcinoma. Jei vėžys atsiranda iš prostatos liaukinio epitelio ląstelių, jis vadinamas prostatos adenokarcinoma.

Įvairiuose kūno organuose bei audiniuose yra ir kitokių ląstelių. Stemplės vidinį sluoksnį sudaro ląstelės, kurios vadinamos plokščiosiomis. Iš jų susiformavęs navikas vadinamas plokščiojo epitelio karcinoma. Kitas pavyzdys yra šlapimo pūslė, kurioje randama pereinamųjų ląstelių. Iš jų išsivystęs navikas vadinamas pereinamųjų ląstelių karcinoma.

Kruopščiai tirdami, iš kokių ląstelių yra susiformavęs navikas, taip pat daugelį kitų veiksnių, gydytojai šiandieną gali daug tiksliau nustatyti vėžio tipą. Nuolat kuriamos naujesnės ir modernesnės priemonės bei technologijos, kurios vis tiksliau padeda atpažinti įvairias nesveikų ląstelių grupes. Dėl to nuolat aprašomi nauji vėžių tipai ir formos, apie kurias anksčiau nebuvome girdėję, ir šis procesas, be abejo, vystysis toliau.

Naviko piktybiškumo laipsnis.

Kai patologas nustato specifinį vėžio tipą, toliau reikia nustatyti jo piktybiškumo laipsnį, kuris rodo, kiek agresyvus jis yra. Laipsnis nustatomas mikroskopu analizuojant specifinį naviko ląstelių vaizdą. Pavyzdžiui, jeigu vėžinės ląstelės nelabai skiriasi nuo sveikų ląstelių, iš kurių jos išsivystė, veikiausiai jos nėra labai agresyvios, ir todėl paprastai klasifikuojamos kaip mažo piktybiškumo laipsnio. Vėžinės ląstelės, kurios smarkiai skiriasi nuo sveikų, veikiausiai turės agresyvesnių savybių, todėl jos klasifikuojamos kaip didelio piktybiškumo laipsnio. Tokios ląstelės dažniausiai yra labai pakitusios, ir tuos pakitimus patologui gana nesunku ištirti mikroskopu. Vėžinės ląstelės, kurių išvaizda, dažnai ir savybės, yra tarpinės formos, klasifikuojamos kaip tarpinio piktybiškumo laipsnio.

Ligonio, sergančio aukšto piktybiškumo laipsnio karcinoma, gydymas dažniausiai bus kitoks, nei ligonio, sergančio žemo piktybiškumo laipsnio karcinoma.

Naviko stadija.

Tai dažniausiai yra pats svarbiausias veiksnys, lemiantis, koks bus vieno ar kito vėžinio susirgimo gydymo metodas, nuo naviko stadijos taip pat priklauso paciento galimybė pasveikti. Naviko stadija iš esmės nusako, kaip smarkiai vėžys yra paplitęs po organizmą.

Dažniausiai įvairios vėžio rūšys yra skirstomos į keturias stadijas:

I stadijos navikai aptinkami tik jų susiformavimo vietose. Tai navikai, kurie nėra išplitę po kūną;

II stadijos navikai jau būna išplitę į artimiausius audinius;

III stadijos navikai yra labiau išplitę negu II stadijos navikai, dažnai į sritinius limfmazgius;

IV stadijos navikai yra plačiai išplitę ir pažeidę kitus organus.

Onkologai vartoja įvairias stadijų nustatymo sistemas, apibūdinančias navikų išplitimo laipsnį. Dauguma onkologų žino ne vieną stadijų nustatymo sistemą ir taiko jas pakaitomis. Pavyzdžiui, daugelis gydytojų dažnai naudojasi Duke gaubtinės žarnos vėžio stadijų klasifikavimo sistema. O štai smulkialąstelinio plaučių vėžio stadija klinikinėje praktikoje paprastai apibūdinama kaip „ribota” arba „išplitusi”.

Tačiau dažniausiai taikoma tarptautiniu mastu pripažinta TNM sistema. T (tumor) reiškia naviką – nustatomas pirminio naviko dydis; N (nodes) reiškia limfmazgius – nustatoma, ar limfmazgiai yra pažeisti metastazių; M reiškia metastazę – nustatoma, ar vėžys yra metastazavęs į kitus organus.

Visos klasifikavimo sistemos paprastai nusako tuos pačius pagrindinius klinikinius vėžio požymius, taip pat, ir tai labai svarbu, kiek smarkiai vėžys yra išplitęs. Pagal visas klasifikavimo sistemas, taip pat pagal TNM, kuo vėlyvesnė vėžio stadija, tuo labiau vėžys išplitęs po organizmą.

Kas yra naviko žymenys

Vėžinės ląstelės kartais išskiria į kraują specifinius baltymus, kurie yra naviko indikatoriai. Tokie baltymai vadinami naviko žymenimis, pagal juos galima nustatyti, kokiame organe vystosi navikas. Kartais vienodus naviko žymenis gali išskirti skirtingi navikai. Taip pat kartais tokį pat proteiną gali išskirti ir sveikos ląstelės, tačiau daug mažesniais kiekiais.

Ne visi navikai išskiria žymenis į kraują, tačiau jeigu išskiria, tokios medžiagos padeda anksti diagnozuoti ligą, skirti tinkamą gydymą, nustatyti ligos pasikartojimą. Taigi jeigu aptinkama tam tikra specifinių naviko žymenų koncentracija, yra didelė tikimybė, kad žmogus serga vėžiu. Labai dažnai, jeigu gydymas yra pakankamai veiksmingas, žymenų kiekis kraujyje sumažėja, ir priešingai, jeigu gydymas neveiksmingas, jų nemažėja. Jeigu po sėkmingo gydymo žymenų kiekis sumažėja, o po to padidėja, tai gali būti rodiklis, kad vėžinės ląstelės vėl ėmė daugintis, nors kitų simptomų tuo metu dar nėra.

Geriausiai žinomi naviko žymenys: PSA – prostatos specifinis antigenas, CA 125, AFP, ir kt.

Šiuo metu tyrinėjama daug kitų, informatyvesnių navikų žymenų. Jie gali pasirodyti labai naudingi tiksliau parenkant specifinius gydymo metodus bei prognozuojant jų efektyvumą.

Kaip gydomas vėžys

Šiuo metu pagrindinės vėžio gydymo priemonės yra chirurgija, chemoterapija ir radioterapija. Taip pat vis daugiau dėmesio skiriama imunoterapijos, priešvėžinių vakcinų ir įvairių genų terapijų tyrinėjimams.

Chirurgija — pati seniausia vėžio gydymo priemonė. Ji ir šiandieną naudojama dažniausiai. Taip pat daugeliu atvejų ji yra pati efektyviausia, ypač jeigu navikas dar nėra išplitęs. Tačiau kad ir kaip meistriškai dirba chirurgai, chirurgija panaši į piktžolių ravėjimą. Ji nešalina priežasties, dėl kurios išaugo piktžolės ir negali apsaugoti nuo jų ateityje. Vis dėlto pusė visų vėžiu sergančių ligonių yra išgydomi chirurgiškai, todėl chirurgijos svarbos neįvertinti negalima.

Standartinis chirurgijos tikslas yra pašalinti patį naviką ir kiek įmanoma daugiau aplinkinių audinių, kad vėžys daugiau neplistų ar neatsinaujintų. Pastaraisiais metais chirurgija tampa kur kas mažiau agresyvi. Medicina pradeda suprasti, kad geresni rezultatai nebūtinai priklauso nuo pašalintų audinių kiekio.

Radioterapija irgi yra svarbi vėžio gydymo priemonė. Paprastai ji veikia tik tą kūno vietą, į kurią yra nukreiptas radioaktyvusis spindulys. Radioterapija panaši į chirurginį gydymą tuo požiūriu, kad ja galima naudotis tik tada, kai vėžys nėra išplitęs. Radioterapija kartais gali būti tokia pat efektyvi kaip ir chirurgija, tačiau ji kur kas mažiau žaloja ligonio kūną.

Kai kurios vėžio rūšys, tokios kaip tiesiosios žarnos vėžys ir galvos – kaklo navikai, lengvai pasiduoda gydymui spinduliais. Radioterapija taip pat efektyvi kai kurių formų plaučių, kaulų vėžio ar limfomų atvejais. Sergant tam tikromis vėžio rūšimis, tokiomis kaip neoperuojami smegenų navikai, ji gali būti vienintelė gydymo priemonė. Tačiau labai dažnai radioterapija kartu su chemoterapija ar chirurgija yra tik viena bendro gydymo dalis. Ją galima taikyti prieš atliekant operaciją, kai norima sumažinti naviką, arba po operacijos, kad būtų užkirstas kelias naviko ląstelių atsinaujinimui. Manoma, kad spinduliai pažeidžia genetinę vėžinių ląstelių struktūrą, kuri po to lengvai neatsistato. Ir priešingai, paveiktos spindulių normalios ląstelės greičiau atsistato bei sveiksta. Štai kodėl spinduliais galima naikinti navikus ir nepažeisti sveikų audinių.

Šiandien spinduliais gydoma pasitelkus moderniausias technologijas, valdomas sudėtingų kompiuterinių programų, todėl radioaktyvųjį spindulį galima labai tiksliai nukreipti tik į tą mažą plotelį, kuriame yra naviko ląstelių sankaupa. Taip pat nepaprastai daug pasiekta implantuojant radioaktyviąsias medžiagas tiesiogiai į naviką. Toks metodas vadinamas brachiterapija.

Nauja specializuota radioterapijos forma yra vadinama radiochirurgija. Šis metodas dabar paprastai naudojamas nedidelių smegenų navikų, kurių neįmanoma pašalinti įprasta operacija, gydymui.

Chemoterapija yra trečiasis standartinis vėžio gydymo būdas. Tai pats naujausias iš visų trijų metodų, susiformavęs penktajame XX amžiaus dešimtmetyje.

Nors populiarioji medicininė literatūra apie vėžio chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio metodo nauda nekelia jokių abejonių. Priešingai, daugeliui vėžiu sergančių pacientų vaistai yra pagrindinė gydymo priemonė. Chemoterapija, nors ir turi rimtų trūkumų, jeigu ja naudojamasi labai atsargiai ir profesionaliai, gali būti nepaprastai veiksminga.

Įvairių priešvėžinių vaistų poveikis yra skirtingas, tačiau visų jų tikslas yra sustabdyti vėžinių ląstelių dalijimosi ir dauginimosi procesą. Kai kurie seniau sukurti vaistai, tokie kaip melfalanas (alkeranas) ciklofosfamidas (citoksanas), doksorubicinas (adriamicinas) ir cisplatina (platinolis), ardo piktybines ląsteles, tiesiogiai pažeisdami genetinės ląstelių medžiagos, arba DNR, struktūrą. Kiti vaistai, pavyzdžiui, fluoruracilis (5—FU), pažeidžia ląstelės gebėjimą daugintis, įterpdamas į jų DNR pašalines medžiagas. Keletas iš tokių vaistų, ypač vinkristinas (onkovinas), vinblastinas (vel banas), paklitakselis (taksolis) ir docetakselis (taksoteras), slopina vėžinių ląstelių dalijimosi procese dalyvaujančių baltymų veiklą.

Steroidiniai vaistai, tokie kaip prednizonas (deltasonas) ir deksametazonas (dekadronas), taip pat kartais vartojami vėžio gydymui. Jie ypač veikia limfos ląsteles. Taip pat vartojami hormonai. Jie stabdo navikų augimą, blokuodami kai kuriuos hormonų receptorius vėžinių ląstelių viduje.

Vaistai į organizmą įvedami įvairiai, tačiau dažniausiai jie švirkščiami į veną arba geriami tabletėmis. Vaistų švirkštimas į veną gali trukti kelias minutes, kelias valandas ar daugelį dienų — priklausomai nuo vaistų ir vėžio formos. Jeigu tai hormonai, jie paprastai vartojami tabletėmis, švirkščiami į raumenis ar klijuojami ant odos pleistru.

Šiandieną chemoterapija yra visai kitokia, negu buvo prieš penkerius metus. Iš tiesų aštuntajame ar devintajame XX a. dešimtmetyje chemoterapinių priemonių skaičius bei efektyvumas buvo ribotas. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį atsirado nauji vaistai, kurie yra gerokai veiksmingesni ir dažnai daug mažiau toksiški.

Gydant vaistais, daugiausia problemų kyla ne dėl pačių vaistų, bet dėl nepakankamai profesionalaus, rūpestingo ir tikslaus jų vartojimo. Kad gydymas priešvėžiniais preparatais būtų sėkmingas, gydytojas turi dėmesingai stebėti ligonį. Nors du skirtingi pacientai gali būti gydomi vienoda tų pačių vaistų doze, tačiau gydymo sėkmė skirsis priklausomai nuo to, kaip vyksta pats gydymas: nuo aplinkos, priežiūros, pacientų baimės ir lūkesčių, bendros jų fizinės būklės. Kruopštus tolesnis gydymas yra nepaprastai svarbus. Gydytojas, kuris akylai nestebi savo gydomo paciento, primena vairuotoją, nežiūrintį į kelią. Sekundė neatidumo, ir gali įvykti baisi avarija.

Chemoterapija nepaprastai ištobulėjo ir daug pasitarnavo gydant vėžį, ypač per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Tačiau ji turi tris rimtus trūkumus: sukelia šalutinius poveikius, vėžinės ląstelės galiausiai tampa atsparios vaistams ir vaistai nepasiekia visų kūne esančių vėžinių ląstelių

Svarbiausia priežastis, dėl kurios atsiranda šalutiniai poveikiai, yra ta, kad vaistai vėžines ląsteles naikina tada, kai jos sparčiai dalijasi. Deja, jie žudo ir sveikas kūno ląsteles, tokias kaip virškinamojo trakto sienelių, plaukų folikulų, kaulų čiulpų – tas, kurios taip pat sparčiai dalijasi. Būtent sveikų audinių pažeidimas ir sukelia daugelį šalutinių chemoterapijos poveikių.

Svarbu žinoti, kad šalutinius poveikius patiria ne visi pacientai. Vieni gali patirti daug ir įvairaus sunkumo šalutinių poveikių, kiti — nė vieno. Šalutinių poveikių pasireiškimas taip pat priklauso nuo konkretaus preparato, jo dozės, intervalo tarp gydymo kursų, paciento mitybos ir bendros sveikatos būklės.

Laimei, onkologai gali skirti tokią vaistų dozę, kuri sukeltų kuo mažiau žalos, tačiau jos nauda būtų maksimali. Be to, daugelis dabartinių vaistų sukelia gerokai mažiau nepageidaujamų reiškinių, o pastaraisiais metais pradėta gaminti daug naujų preparatų, kurių šalutiniai poveikiai minimalūs arba jų visiškai nėra.

Kartais dėl kol kas nesuprantamų priežasčių vėžinių ląstelių vaistai neveikia, ir tokia jų savybė yra vadinama atsparumu vaistams. Per daugelį metų onkologai išbandė įvairius šios problemos sprendimo būdus, tačiau rezultatai buvo tik patenkinami. Taip pat reikia pasakyti, jog kartais vėžinės ląstelės tampa atsparios vaistams, kurie gydymo pradžioje buvo pakankamai efektyvūs. Tai viena iš priežasčių, kodėl kartais taip sunku vaistais išgydyti vėžį – ypač išnaikinti solidinius navikus. Jeigu nors viena vėžinė ląstelė chemoterapijos kurso metu lieka nesunaikinta, navikas gali atsinaujinti ir sukelti dar daugiau problemų.

Vaistai negali sunaikinti visų kūne esančių vėžinių ląstelių. Tai įvyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma, kai kada navikas užauga toks didelis, jog kraujagyslės nebegali jo viso aprūpinti krauju, o kadangi vaistus po organizmą išnešioja kraujas, jie kartais negali pasiekti tų vėžinių ląstelių, kurios yra naviko gilumoje. Todėl vėžinės ląstelės išlieka gyvos ir toliau dauginasi bei plinta, be to, jos tampa atsparios vaistams.

Antroji priežastis, dėl kurios taip atsitinka, yra natūralūs organizmo barjerai, blokuojantys vaistų patekimą į tam tikras kūno vietas, kurios tokiu būdu apsisaugo nuo toksinių medžiagų poveikio, idant apsaugotų visą organizmą. Kartais jos vadinamos naviko prieglobsčiais.

Dvi svarbiausios sritys, kurios laikomos navikų prieglobsčiu, yra sėklidės ir smegenys. Čia atsiradusių vėžinių ląstelių vaistai beveik neveikia, todėl šių organų vėžys nestabdomai progresuoja, jeigu nėra gydoma dar ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, chirurgija ar spinduliais

Šalutiniai chemoterapijos poveikiai

Kadangi citostatikai veikia ne tik greitai besidauginančias vėžines ląsteles, bet ir sveikų audinių ląsteles, dažnai išryškėja šalutinis gydymo poveikis. Labiausiai citostatikai veikia sveikas, greitai augančias ir besidalijančias šių organų ląsteles:

– kaulų čiulpų (kuriuose gaminamos kraujo ląstelės),

– virškinamojo trakto,

– plaukų folikulų,

– odos,

– širdies – kraujagyslių sistemos,

– endokrininiai sutrikimai,

– poveikis nerviniam audiniui.

Priešvėžiniai preparatai veikia ir inkstus, kepenis, šlapimo pūslę, nervų, kaulų – raumenų sistemą.

Pagal išryškėjimo laiką šalutinis poveikis skirstomas į dvi grupes:

I.Ūmusis:

– pykinimas ir vėmimas,

– gleivinių išopėjimas,

– plaukų slinkimas,

– viduriavimas,

– kraujo gamybos slopinimas,

– vietinės reakcijos.

II.Vėlyvasis:

– poveikis plaučių audiniui,

– poveikis širdies raumeniui,

– poveikis inkstams,

– kraujo gamybos ir imuniteto slopinimą.

Pykinimas ir vėmimas

Citostatikai, veikiantys virškinamąjį traktą bei tą smegenų sritį, kuri kontroliuoja vėmimą, gali būti pykinimo ir vėmimo priežastis. Ligonių apklausos duomenimis tai vieni iš dažniausių ir nemaloniausių šalutinių poveikių, varginančių pacientus chemoterapijos metu. Jų intensyvumas gali būti įvairus: nuo nedidelio šleikštulio ar apetito sumažėjimo iki visiško negalėjimo nieko praryti ir nuolatinio vėmimo. Jei tokia ligonio būklė nekoreguojama, šie šalutiniai reiškiniai gali rimtai komplikuotis. Tai sutrikdo ligonio maisto medžiagų, organizmo skysčių ir elektrolitų apykaitą. Dėl nepakankamo maisto įsisavinimo, audiniai sunkiau atsistato ir sveiksta. Pykinimo ir vėmimo intensyvumą sąlygoja gydymui naudojamų citostatikų emetogeniškumas (gebėjimas sukelti pykinimą ir vėmimą), paciento amžius, lytis, individualus jautrumas citostatikams bei paciento būklė.

Pykinimo ir vėmimo intensyvumą lemia daugybė jau minėtų rizikos faktorių, be abejonės, svarbūs yra ir gretutiniai susirgimai: cukrinis diabetas, ir kt.

Pagal trukmę pykinimas ir vėmimas skirstomas į:

– ūmų (pirmas 24 val.),

– užsitęsusį (iki 2 parų po chemoterapijos),

– vėlyvą (išryškėjantis 2-3 parą po chemoterapijos, būdingesnis cisplatinos tipo chemoterapijai, pikas – po 48 val.),

– išankstinį (prasideda dar nepradėjus gydymo, būdingas kartotiniems kursams, daugiau susijęs su neurovegetacinėmis reakcijomis).

Pykinimas dažniausiai prasideda praėjus 4-6 val. po citostatikų sulašinimo ir trunka 2-5 d. Atsižvelgiant į tai, profilaktinį antiemetinį (vėmimą slopinantį) gydymą rekomenduojama pradėti prieš leidžiant citostatikus ir tęsti 3-5 paras. Jei stiprus pykinimas trunka ilgiau nei kelias dienas ar net stiprėja, tai reiškia, kad skirta per maža medikamentų nuo pykinimo dozė arba sutrikusi vaistus iš organizmą šalinančių organų (inkstų, kepenų) veikla.

Šių reiškinių gydymui iki selektyvių 5HT3 atradimo plačiai buvo vartojamas metoklopramidas, tačiau šiandien dėl nepakankamo efektyvumo ir didelio šalutinių reiškinių pasireiškimo mažai vartojamas. Naujų, tikslingai veikiančių į vėmimo centrą smegenyse 5 – hidroksitriptamino ( 5HT3) receptorių antagonistų atradimas, radikaliai pakeitė antiemetinio (prieš pykinimą) gydymo galimybes. Ši vaistų grupė tapo standartiniu gydymu, skiriant priešvėžinio gydymo schemas. Taikant medikamentinį gydymą patariama laikytis ir atitinkamos mitybos bei režimo.

Reikėtų vengti: tvankių patalpų, dvokiančių kvapų, pasibjaurėjimą keliančių vaizdų; labai riebaus, aštraus, kvapus skleidžiančio maisto.

Patartina: dažnai vėdinti kambarį; čiulpti ledą, rūgščius arba su mentoliu saldainius; skysčių gerti bent valandą prieš ir po valgio, o ne jo metu; jei pykina anksti ryte, pavalgyti sauso maisto; valgyti lėtai, gerai sukramtant; gerti nekarbonizuotus, atvėsintus, nesaldžius gėrimus; mažiau judėti, stengtis pailsėti.

Plaukų slinkimas

Šis šalutinis reiškinys pasitaiko gana dažnai ir yra grįžtamojo pobūdžio. Plaukai ima slinkti todėl, kad staigus toksinis vaisto poveikis pažeidžia plauko folikulą, o tai sukelia dalinį arba visišką plaukų iškritimą. Dažniausiai plaukai slenka suleidus doksorubicino, ciklofosfamido, vinkristino, etopozido, taksolio ar taksotero. Tačiau tai individualu. Plaukai pradeda augti iškart po gydymo ir visiškai atauga per 3-5 mėn. Gali būti pasikeitusi spalva ar plauko savybės, tačiau dažniausiai plaukai atauga dar vešlesni nei buvo. Šiuo metu nėra jokių priemonių, kurios apsaugotų nuo plaukų kritimo.

Gleivinių išopėjimas

Burnos ertmės gleivinė gali išopėti dėl kelių priežasčių: dėl tiesioginio citostatikų poveikio burnos ertmės gleivinei ir dėl kraujo gamybos slopinimo kaulų čiulpuose. Dažnai šios dvi priežastys susideda ir gali sukelti rimtų problemų (atsiranda stomatitas). Norint išvengti šių komplikacijų būtina laikytis burnos higienos, skalauti ar minkštu šepetėliu valyti dantis po kiekvieno valgymo ir prieš miegą, valgyti minkštą maistą, burną skalauti silpnu druskos ar sodos tirpalu.

Kraujo gamybos slopinimas

Kaip buvo minėta, vienas iš svarbesnių šalutinio citostatikų poveikio reiškinių yra kaulų čiulpų veiklos slopinimas, dėl kurio kraujyje sumažėja kraujo elementų, kurių reikia kovoti su infekcija, stabdyti kraujavimą, pernešti deguonį…

Kraujo gamybos slopinimas pasireiškia:

– baltųjų kraujo kūnelių kieko sumažėjimu (leukopenija) – infekcijos pavojus;

– raudonųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimu (anemija) – nuovargis, silpnumas;

– plokščiųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimu (trombocitopenija) – kraujavimo pavojus.

Šių kraujo elementų skaičiaus kritimas žemiau kritinės ribos yra labai nepageidautinas ir laiku koreguotinas. Po chemoterapijos žemiausi kraujo rodikliai yra septintą – dešimtą dieną. Paprastai per 3-4 savaites rodikliai atsistato.

Viduriavimas

Dėl citostatikų toksinio poveikio virškinimo trakto gleivinei gali prasidėti viduriavimas.

Rekomenduojama:

– valgyti mažai skaidulų, bet daug baltymų, kalorijų turintį maistą;

– nevalgyti riebių, rupių, kietų, keptų valgių, šviežių vaisių, daržovių, negerti kavos, citrusinių vaisių sulčių;

– vartoti produktus turinčius daug kalio (virtos bulvės, bananai);

– gerti mineralinį vandenį; – vartoti vaistus nuo viduriavimo;

– valgyti baltą duoną, makaronų gaminius, žuvį, kiaušinius, virtas daržoves, vištieną, pieno produktus.

Vietinės reakcijos

Vietinės komplikacijos infuzijos vietoje gali kilti dėl citostatikų patekimo į aplinkinius audinius. Galimos pasekmės – uždegimas, kartais nekrozė, kurią reikia gydyti chirurgiškai. Jei iškart po suleidimo jaučiamas skausmas, deginimas injekcijos vietoje, ji parausta, rekomenduojama vieną valandą dėti šaltus kompresus, ranką laikyti aukščiau pakeltą, kitą dieną galimi ir šildomieji spiritiniai kompresai.

Knygos

Kas yra vėžys?

Geffen J. R.
Kelionė per vėžį. K., 2003

Būdai mums padėti

Daug daugiau galime padaryti kartu

Apie Fondą

Informacija

Mus rasite

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums

Tai padaryti galima iki 2024 m. gegužės 2 d.

Knygos

Kas yra vėžys?

Geffen J. R.Kelionė per vėžį. K., 2003

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums

Tai padaryti galima iki 2024 m. gegužės 2 d.

Geffen J. R.
Kelionė per vėžį. K., 2003