Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“

„Džiaugsmo šventė“ Švedijoje

Rugsėjo 5-osios rytą keturiolika šeimų skubėjo į Vilniaus oro uostą, kur jų laukė kelionė į įspūdingą švedų organizuojamą renginį „Džiaugsmo šventė“. Šios šventės idėja kilo 1993 metais, kai, norėdamas pralinksminti sunkiai sergančią dukrelę Anną, Bengt Nilsson į savo sodybą sukvietė tame pačiame skyriuje besigydančius vaikus su šeimomis. Vėliau šventė tapo tradicija, į kurią kviečiami pietų Švedijos ir kitų šalies ligoninių vaikų onkologiniuose skyriuose besigydantys vaikai su šeimomis, medicinos personalas, rėmėjai. Bengt Nilsson matė, kaip svarbu vaikams suteikti džiaugsmo ir kaip svarbu, kad gyvenimo kibirkštis neužgestų.

2010 metais suorganizavęs renginį, Bengt Nilsson visiems pranešė, kad tai – paskutinis renginys. Tačiau vis sulaukdavo sergančių vaikų ir jų artimųjų skambučių bei laiškų, kurie bylojo apie tai, kokia ši šventė jiems svarbi ir kiek daug vilties suteikia. Po tokių atsiliepimų Bengt Nilsson nusprendė suorganizuoti dar vieną renginį.

Šiais metais į šventę atvyko apie 500 vaikų iš Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos. Vaikai į Kristianstado oro uostą atskrido specialiai užsakytais lėktuvais. Iš oro uosto visi šventės dalyviai, lydimi policijos, autobusais važiavo į Bengto ūkį Piledahl. Ūkyje vaikų laukė intensyvi programa. Šventę užbaigė įspūdingas naikintuvo pasirodymas.

Savo įspūdžiais apie „Džiaugsmo šventę“ dalijasi svarbiausieji šventės dalyviai – vaikai ir jų artimieji:

Džiaugiuosi, kad Editos ir Dainoro dėka turėjau antrą galimybę apsilankyti Švedijoje ir linksmai praleisti laiką. Praėjo nemažai laiko nuo mano pirmojo apsilankymo svečiuose pas Bengtą, tad buvau jau primiršusi, kaip viskas ten atrodo ir kokios linksmos pramogos mūsų laukia. Šiais metais išbandžiau pramogas (pasivažinėjimą ralio automobiliais ir motociklais), kurių galbūt nedrįsau pabandyti pirmosios kelionės metu, tad į Vilnių parsivežiau ir be galo daug emocijų! Taip pat įgijau žinių, nes teko susipažinti ir pabendrauti su Švedijos policininkais ir ugniagesiais. Tad labai norėčiau padėkoti Bengtui už linksmą ir nepakartojamą šventę. Ačiū! Aistė V.

Labiausiai patiko viskas! Turbūt po kiekvienos šventės, kurią padovanoja „Rugutė“, galima taip pasakyti. Taip ir šį kartą… „bet labiausiai – mocai, nes pliurzės mašinos tai visai negreitai ten važiavo,“ – priduria Ditas. „Ir tas išprotėjęs lietus man patiko, kai važiavom vežimuose.“ Dabar galvoju, kokio džiaugsmo ir kiek įspūdžių galėjome netekti, jei mažasis keliauninkas nebūtų nugalėjęs tingulio keltis penktadienį. Visą savaitę mokykloje pavargo nuo pirmokėlio reikalų ir pažinčių su vaikais, tad po poguliuko prieš vykstant į „Rugutės“ namučius šeštadienio išvakarėse pareiškė, kad niekur nenori važiuoti, o tik miegoti. Bet kai jau bildėjome traukiny, laukimas ir nekantrumas užvaldė. Vis klausinėjo, kas ten bus, kaip ten bus, kodėl bus… ir vėl viskas iš pradžių 🙂

Štai ir nutiko. Matyti veidai, jau patirtos oro uosto procedūros, laukimas… lėktuvas… miela stiuardesė, kurią, vis maišydamas žodžius, vadino dispečere. 🙂 Gražūs debesys už lango. Labai knietėjo paspausti mygtuką, mėlyną su žmogiuku, bet kai pajuokavau, kad ten katapulta, tuoj nurimo. 🙂 Pasėdėjo, tada atsargiai pažiūrėjo iš arčiau ir paklausė: „O kodėl ten žmogiukas su puodeliu nupieštas? Melagėle tu, mamyte, čia pakviesti dispečerei, kaip autobuse būna…“ Kai pamatė, kad dalija maistą, labai apsidžiaugė, nes ir alkanas buvo, ir labai įdomu. Ir man taip smagu matyti vaiko susijaudinimą. Kas mums, dideliems, atrodo niekniekis (na ir baisiai čia, sumuštinis), vaikams – didelė atrakcija.

Išlipus iš lėktuvo prasidėjo nekantrumas, kada gi pagaliau važiuosim, dairymasis pro langą, aikčiojimas, kiek policijos, malūnsparnis… net varvantys ledai ant smakro nebetrikdė 🙂 Na ir, žinoma, visa tai, kas vyko šventėje. Nenustygo vietoje, tempė mane prie policijos mašinų ir niekaip nesuprato, kodėl turime klausytis koncerto, kai kiti jau nuėjo… Policijos stotelė apžiūrėta, gaisras su žarna numalšintas… Kai tik dėdė su 5 numeriu pasakė, kad jau galima eiti prie purvo mašinų, taip greitai nurūko, kad nespėjau paskui jį. Kur čia šalmas, kur čia šalmas, kur ta mašina, „Mama, greičiau stojam į eilę, neužteks mašinų!“ ir visas spirgantis nulėkė su pagalbininku, net mano „Gero kelio!“ nenugirdęs. Tada, užrašęs, kad LAIMĖ jam YRA DAUG PATIRTI ir pririšęs su pagalbininku balionėlį, jau tempė mane prie motociklų. Rodė su pasigardžiavimu, kokiais norėtų važiuoti (mėlynu ir ryžu triračiais), bet, gaila, nepasisekė… Tada pamatėme vieną su kaukole ant vairo ir iš trečio karto pavyko. 🙂 Bet vis tiek nesumušė rekordo. Padėjėja prie motociklų sakė, kad vienas berniukas spėjo net šešis kartus atstovėti eilę ir pasivažinėti. 🙂 Žinoma, ir Ditas būtų norėjęs, bet motociklininkai baigė savo pamainą.

Aha, o toliau? „Kas toliau, mama??? Kaištukai ausims? Kam tie kaištukai? Lėktuvas? Na, kada tas naikintuvas… šalta… na, kada… kur autobusas? Šalta…“ Štai tuo momentu ir aš pati pajutau, kad lietus per daug sau leido įsišėlti ir darėsi nebesmagu… Bet kai tik tolumoje pasirodė mažas taškelis ir, pralėkęs be garso, nusitempė paskui save griaustinio uodegą, laikinai šaltukas dingo. Deganti naikintuvo variklio uodega buvo labai įdomu. „Mama… jis aukštyn kojom skrendaaaaa… oooohooooo.“ Ir tai, kaip jis netikėtai dingo debesyse.

Netrukus ir mes visi pakilome virš debesų Lietuvos link. Prieš lipdami į lėktuvą sutarėme, kad vieną rožę padovanosime palydovei, nes ji tokia gera, o rožes turime keturias (skaičius netinkamas). Ditas nedrąsiai, bet vis dėlto padovanojo ir buvo labai patenkintas, kad teta taip apsidžiaugė. Kai pradėjo dalyti sumuštinius, Ditas sugalvojo, kad ir likusias tris išmainys į sumuštinį. 🙂 Ir buvo toks laimingas, kai stiuardesė prisipažino, kad jau seniai nėra gavusi gėlių nuo vaikino. 🙂 Manau, kad tuo momentu sūnus suprato, kaip smagu yra duoti, o ne tik gauti. Labai smagus jausmas, kai padovanoji šypseną kitam. Turbūt „Rugutės“ komanda ir Švedijos geradariai tai jau supratę seniai ir nepaliauja tų šypsenų dalyti. AČIŪ. Ačiū ne tik už pačias šventes, bet ir už galimybę bendrauti, patirti, išmokti, už visas smulkmenėles tokių renginių metu, kurios mus praturtina dvasiškai, o mažuosius Kapitonus apdovanoja patirtimi ir žiniomis. Už jausmus, kurie aplanko laukiant ir dalyvaujant, o ir prisimenant. Tai neįkainojamos dovanos. NUOŠIRDŽIAI AČIŪ. Ditas ir mama Deimė

Nors laaaaabai tingėjau anksti keltis, bet džiaugiuosi, kad vis dėlto atsikėliau, nes šventė labai patiko. Atvykus į Švediją ir važiuojant autobusu į šventę, nustebino tai, kad visą kelią mus lydėjo sraigtasparnis ir policijos mašina. Kai atvykome į šventę, susėdome į šieno vežimus ir traktoriaus tempiami važiavome į vietą, kurioje vyks visas veiksmas. Deja, užklupo lietus, visi sušlapome nuo kojų pirštų iki galvos, bet tai nesugadino nuotaikos. Šventėje buvo linksma ir smagu, viskas labai patiko, bet labiausiai – važiuoti ralio automobiliais ir stebėti naikintuvų pasirodymą. 🙂 Tikrai dar norėčiau viską pakartoti nuo pat pradžių iki pabaigos. Aistė K.

Labai dėkojame „Rugutei“ ir šventės organizatoriui Bengt’ui Nilsson’ui bei visam visam dideliam aptarnaujančiam švedų būriui, kurie labai stengėsi šventės metu, kad viskas būtų puiku. Vaikai ir mes, suaugusieji, daug įspūdžių, daug linksmybių, daug naujų akimirkų patyrėme „Džiaugsmo šventėje“. Nors oras buvo vėjuotas ir lietingas, protarpiais išlįsdama saulutė nušviesdavo visą šventę ir išryškindavo ją dalyvių džiaugsmu.

Dovui labiausiai patiko tai, kad pirmąsyk skrido lėktuvu. O šventėje didelį įspūdį paliko ugniagesių automobilis ir vandens žarna bei policininkų BMW motociklai. Mijai labiausiai patiko pralėkti kelis sykius su švedais baikeriais motociklu.

Smagu buvo abiem vaikams patikrinti greičio matuokliu savo bėgimo greitį. Deja, kaip ir visur ir visada, šalia „patiko“, būna „nepatiko“. O nepatiko Mijai stiprus it iš kibiro lietus, kuris užklupo pirmoje šventės pusėje, kai važiavome traktorių traukiamuose vežimuose į šventės vietą, sėdėdami ant šieno, uždaryti it narvuose, galėdami pasislėpti tik po melsvais dovanotais skėčiais. Dovas, kuris mėgsta pavalgyti (kas gelbėdavo ir labai padėdavo gydymo metu), nebuvo sužavėtas pietumis, tą minutę labai pasigedo pieniškų dešrelių. O štai skrydžio metu amerikiečių tipo sumuštiniai vaikams paliko didelį įspūdį. Mums, suaugusiems, labai patiko pats šventės procesas ir jame dalyvauti: stebėti vaikus, juos drąsinti, pasakoti, vedžioti, fotografuoti, stebėti jų reakcijas, džiaugsmus, šypsenas, nuovargį po šventės, tik pajudėjus iš oro uosto pamatyti užmigusius. Šioje šventėje buvo gera kartu šalia savų vaikų pasijusti irgi vaikais. Šventės pabaigoje gautos rožės buvo nuostabios, jos buvo sėkmingai parskraidintos į Lietuvą ir pasiekė namus, kartu paskleisdamos patirtos „Džiaugsmo šventės“ aromatą. Kitą rytą (jau namie) vaikams dar didesnę nuostabą ir džiaugsmą atnešė radiniai dovanotose kuprinėse, kurių neapžiūrėjo šventės metu dėl nuovargio ir įspūdžių gausos.

Dar kartą labai dėkojame už šią „Džiaugsmo šventę“!!! Dovas ir mama

Vien žinia apie skrydį į šventę Švedijoje mūsų šeimai sukėlė daug džiaugsmo, nes tai mūsų pirmas skrydis lėktuvu. Dvi savaites vaikai kalbėjo tik apie skrydį, o aš primindavau jiems apie „Džiaugsmo šventę“. Galvojau, kad pats skrydis sukels vaikams daugiau džiaugsmo, nei šventė. Bet, kaip aš klydau… Vos išlipus iš lėktuvo nustebino žmonės. Jie visi šypsojosi. Nebuvo piktų, liūdnų, skubančių. Nuo oro uosto iki sodybos mus lydėjo policijos ekipažai ir sraigtasparnis, tai suteikė saugumo jausmą. Vaikai labai didžiavosi, kad juos vežė kaip prezidentus. Dar labiau nustebino sodybos gyventojai ir organizatoriai; jie buvo išėję iš namų ir mums mojavo, fotografavo.

Net lietus netrukdė. Nuo tokio sutikimo taip suspaudė širdį, vos sulaikiau ašaras, aišku, nuo gerų emocijų. Supranti, kad tu esi laukiamas ir jiems nesvarbu, koks tu – ar sergantis, ar su negalia, tiesiog tave palaiko, stengiasi padėti pamiršti skausmą. Jiems rūpi visi vaikai. O kiek džiaugsmo vaikams suteikė ralio automobiliai ar praskrieti motociklu, pasėdėti policijos sraigtasparnyje, išbandyti ugniagesių įrangą. Dainelę apie vorą, lydimą judesiais, vaikai bandė net šiandien atkartoti. Iki šiol tebegyvename švente, šiltais prisiminimais. Su savimi parsivežėme įspūdingą bagažą gerų emocijų.

Ši šventė suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir pasitikėjimo, supratimo, kad esi ne vienas kovoje su klastinga liga. Dėkoju „Džiaugsmo šventės“ organizatoriams už nuostabiai praleistą dieną, kuri liks mūsų širdyse visam laikui. Iš visos širdies dėkoju „Rugutės“ fondui, nes tik jūs palaikėte mus sunkią akimirką. Tik čia aš supratau, kad nesu kalta, kad mano vaikas sirgo onkologine liga. O svarbiausia – mano vaikai „užsidegė“ tapti savanoriais. Toks noras gali ateiti tik matant gerus darbus. Ačiū. Darijus su mama Žana

Jau nuo tos dienos, kai sužinojau, kad skrisime į Švediją, skaičiavau dienas, vėliau – ir valandas, su dideliu nekantrumu laukdamas tos dienos.

Pagaliau atėjo penktadienis. Traukiniu atvykome į Vilnių. Retai kada važiuojame traukiniais, tad buvo visai smagu. Ir pagaliau – šeštadienis… taip ilgai lauktas…

Jau laukdamas oro uoste labai nekantravau, kada įlipsime į lėktuvą. Man tai buvo pirmas kartas, kai skridau lėktuvu. Mano mama ir sesė taip pat niekada nebuvo skridusios lėktuvu. Buvo nauja ir labai smagu.

O koks jaudinantis jausmas, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir kaip gražu žiūrėti iš viršaus į žemę.

Nusileidus, iki pat šventės vietos mus lydėjo policijos automobiliai ir motociklai su švyturėliais, o kai pamačiau mus lydintį sraigtasparnį, kuris suko ratus virš mūsų autobusų, jaučiausi kaip kokiam filme! 🙂 Labai sunku aprašyti Švedijoje patirtus įspūdžius. Kaip smagu buvo lėkti sportiniais automobiliais, kai taškėsi purvas ant langų. Labiausiai patiko važiuoti motociklu, jis važiavo taip greitai, kad net buvo sunku orą gaudyti.

Sužavėjo ir reaktyvinio lėktuvo pasirodymas – toks garsas, kad net kaištukai ausims nepadėjo.

Truputį gaila, kad lijo lietus, sušlapom, bet kai pagalvojau apie visus patirtus naujus įspūdžius, tai lietus – vienas juokas. Skridome atgal jau sutemus. Kaip gražu buvo stebėti per langą šviečiančius žiburėlius. Esu labai laimingas. Mindaugas

Man ir mano mamai labai patiko ši kelionė. Kėlėmės labai anksti. Šeštadienio rytas buvo lietingas. Iš Kauno važiavome į Vilniaus oro uostą. Oro uoste lūkuriavo mūsų draugai, su kuriais vykome kartu. Atvykus į Švedijos oro uostą, mus pasitiko „Džiaugsmo šventės” organizatoriai. Į sodybą vykome autobusu. Buvo gera pasijusti tarsi karaliais, nes mus lydėjo policijos automobiliai, motociklai ir net sraigtasparnis. Pakelėse stovintys žmonės mums mojavo ir šypsojosi. Buvo gera matyti žmonių nuoširdumą. Atvykę į sodybą nustebome, pamatę traktorius, prikrautus šieno kupetų. Susėdę į traktorius, išriedėjome apsižvalgyti po kaimą. Didžiuliame pastate – daržinėje – pietavome ir klausėmės gražių švediškų dainų. Sodybos laukuose buvo daug pramogų.

Man labiausiai patiko pasivažinėti ralio mašina.  Įspūdį paliko policijos automobiliai, sraigtasparnis, gaisrinės automobilis. Juos galėjome apžiūrėti ir net pasėdėti kariniame sraigtasparnyje. Lauke vaikai galėjo pasivažinėti ir motociklais. Buvo jėga. 🙂 Šventės kulminacija – reaktyvinis lėktuvas! Jis, nardydamas ore, parodė įspūdingą šou! Esu labai dėkingas Editai ir Dainorui, kad pakvietė mane su mama vykti kartu. Tariu didelį AČIŪ. Alanas

Prisiminus, jų akys tik sužiba svajinga ugnimi ir sako: „Patiko viskas!“.

Viltei patiko skristi virš debesų. Iki šiol juntamas šieno kvapas, važiuojant traktoriaus priekaboje, maži balti ėriukai pievoje. Įspūdį paliko ir didžiulė gaisrinė mašina, ir milijonas mygtukų sraigtasparnio kabinoje. O kaip smagu buvo lėkti šturmanės vietoje su lenktynių automobiliu. O labiausiai įsiminė tai, kad visi žmonės ten šypsosi.

Katerina minėjo, kad ją sužavėjo policijos palyda, koncertas ir linksmi išpiešti vaikų veidukai. O patylėjusi pridūrė: „Žinau, kuo būsiu užaugusi – keleivių palydovė lėktuve, ir skraidinsiu vaikus į tokias šventes po visą pasaulį“. Labai ačiū už kelionę mažoms keliauninkėms. Katerina, Viltė ir tėtis

Nuoširdžiai dėkojame Bengt Nilsson ir visiems šventės organizatoriams už trečią kartą padovanotą nepamirštamą skrydį vaikams ir galimybę dalyvauti šiame kupiname šypsenų renginyje.

Ačiū ištikimiems fondo draugams Stefan Espersson, Anitai Larsson, Ievai Sturesson už pačią nuoširdžiausią draugystę ir pagalbą renginio metu.

Iš visos širdies dėkojame gydytojai Giedrei Rutkauskienei ir jos šeimai, užtikrinusiai saugią dieną vaikams.

Esame dėkingi UAB „Stova“ už suteiktą galimybę nemokamai pasistatyti automobilius oro uosto aikštelėje.

Ačiū už drauge praleistą įsimintiną dieną, kuri ilgam išliks tiek ligoniukų, tiek mūsų širdyse.

Turite idėjų kaip padėti sunkiai sergantiems vaikams ?

Parašykite mums