Rugsėjo 5-osios rytą keturiolika šeimų skubėjo į Vilniaus oro uostą, kur jų laukė kelionė į įspūdingą švedų organizuojamą renginį „Džiaugsmo šventė“. Šios šventės idėja kilo 1993 metais, kai, norėdamas pralinksminti sunkiai sergančią dukrelę Anną, Bengt Nilsson į savo sodybą sukvietė tame pačiame skyriuje besigydančius vaikus su šeimomis. Vėliau šventė tapo tradicija, į kurią kviečiami pietų Švedijos ir kitų šalies ligoninių vaikų onkologiniuose skyriuose besigydantys vaikai su šeimomis, medicinos personalas, rėmėjai. Bengt Nilsson matė, kaip svarbu vaikams suteikti džiaugsmo ir kaip svarbu, kad gyvenimo kibirkštis neužgestų.
2010 metais suorganizavęs renginį, Bengt Nilsson visiems pranešė, kad tai – paskutinis renginys. Tačiau vis sulaukdavo sergančių vaikų ir jų artimųjų skambučių bei laiškų, kurie bylojo apie tai, kokia ši šventė jiems svarbi ir kiek daug vilties suteikia. Po tokių atsiliepimų Bengt Nilsson nusprendė suorganizuoti dar vieną renginį.
Šiais metais į šventę atvyko apie 500 vaikų iš Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos. Vaikai į Kristianstado oro uostą atskrido specialiai užsakytais lėktuvais. Iš oro uosto visi šventės dalyviai, lydimi policijos, autobusais važiavo į Bengto ūkį Piledahl. Ūkyje vaikų laukė intensyvi programa. Šventę užbaigė įspūdingas naikintuvo pasirodymas.
Savo įspūdžiais apie „Džiaugsmo šventę“ dalijasi svarbiausieji šventės dalyviai – vaikai ir jų artimieji:
Štai ir nutiko. Matyti veidai, jau patirtos oro uosto procedūros, laukimas… lėktuvas… miela stiuardesė, kurią, vis maišydamas žodžius, vadino dispečere. 🙂 Gražūs debesys už lango. Labai knietėjo paspausti mygtuką, mėlyną su žmogiuku, bet kai pajuokavau, kad ten katapulta, tuoj nurimo. 🙂 Pasėdėjo, tada atsargiai pažiūrėjo iš arčiau ir paklausė: „O kodėl ten žmogiukas su puodeliu nupieštas? Melagėle tu, mamyte, čia pakviesti dispečerei, kaip autobuse būna…“ Kai pamatė, kad dalija maistą, labai apsidžiaugė, nes ir alkanas buvo, ir labai įdomu. Ir man taip smagu matyti vaiko susijaudinimą. Kas mums, dideliems, atrodo niekniekis (na ir baisiai čia, sumuštinis), vaikams – didelė atrakcija.
Išlipus iš lėktuvo prasidėjo nekantrumas, kada gi pagaliau važiuosim, dairymasis pro langą, aikčiojimas, kiek policijos, malūnsparnis… net varvantys ledai ant smakro nebetrikdė 🙂 Na ir, žinoma, visa tai, kas vyko šventėje. Nenustygo vietoje, tempė mane prie policijos mašinų ir niekaip nesuprato, kodėl turime klausytis koncerto, kai kiti jau nuėjo… Policijos stotelė apžiūrėta, gaisras su žarna numalšintas… Kai tik dėdė su 5 numeriu pasakė, kad jau galima eiti prie purvo mašinų, taip greitai nurūko, kad nespėjau paskui jį. Kur čia šalmas, kur čia šalmas, kur ta mašina, „Mama, greičiau stojam į eilę, neužteks mašinų!“ ir visas spirgantis nulėkė su pagalbininku, net mano „Gero kelio!“ nenugirdęs. Tada, užrašęs, kad LAIMĖ jam YRA DAUG PATIRTI ir pririšęs su pagalbininku balionėlį, jau tempė mane prie motociklų. Rodė su pasigardžiavimu, kokiais norėtų važiuoti (mėlynu ir ryžu triračiais), bet, gaila, nepasisekė… Tada pamatėme vieną su kaukole ant vairo ir iš trečio karto pavyko. 🙂 Bet vis tiek nesumušė rekordo. Padėjėja prie motociklų sakė, kad vienas berniukas spėjo net šešis kartus atstovėti eilę ir pasivažinėti. 🙂 Žinoma, ir Ditas būtų norėjęs, bet motociklininkai baigė savo pamainą.
Aha, o toliau? „Kas toliau, mama??? Kaištukai ausims? Kam tie kaištukai? Lėktuvas? Na, kada tas naikintuvas… šalta… na, kada… kur autobusas? Šalta…“ Štai tuo momentu ir aš pati pajutau, kad lietus per daug sau leido įsišėlti ir darėsi nebesmagu… Bet kai tik tolumoje pasirodė mažas taškelis ir, pralėkęs be garso, nusitempė paskui save griaustinio uodegą, laikinai šaltukas dingo. Deganti naikintuvo variklio uodega buvo labai įdomu. „Mama… jis aukštyn kojom skrendaaaaa… oooohooooo.“ Ir tai, kaip jis netikėtai dingo debesyse.
Netrukus ir mes visi pakilome virš debesų Lietuvos link. Prieš lipdami į lėktuvą sutarėme, kad vieną rožę padovanosime palydovei, nes ji tokia gera, o rožes turime keturias (skaičius netinkamas). Ditas nedrąsiai, bet vis dėlto padovanojo ir buvo labai patenkintas, kad teta taip apsidžiaugė. Kai pradėjo dalyti sumuštinius, Ditas sugalvojo, kad ir likusias tris išmainys į sumuštinį. 🙂 Ir buvo toks laimingas, kai stiuardesė prisipažino, kad jau seniai nėra gavusi gėlių nuo vaikino. 🙂 Manau, kad tuo momentu sūnus suprato, kaip smagu yra duoti, o ne tik gauti. Labai smagus jausmas, kai padovanoji šypseną kitam. Turbūt „Rugutės“ komanda ir Švedijos geradariai tai jau supratę seniai ir nepaliauja tų šypsenų dalyti. AČIŪ. Ačiū ne tik už pačias šventes, bet ir už galimybę bendrauti, patirti, išmokti, už visas smulkmenėles tokių renginių metu, kurios mus praturtina dvasiškai, o mažuosius Kapitonus apdovanoja patirtimi ir žiniomis. Už jausmus, kurie aplanko laukiant ir dalyvaujant, o ir prisimenant. Tai neįkainojamos dovanos. NUOŠIRDŽIAI AČIŪ. Ditas ir mama Deimė
Smagu buvo abiem vaikams patikrinti greičio matuokliu savo bėgimo greitį. Deja, kaip ir visur ir visada, šalia „patiko“, būna „nepatiko“. O nepatiko Mijai stiprus it iš kibiro lietus, kuris užklupo pirmoje šventės pusėje, kai važiavome traktorių traukiamuose vežimuose į šventės vietą, sėdėdami ant šieno, uždaryti it narvuose, galėdami pasislėpti tik po melsvais dovanotais skėčiais. Dovas, kuris mėgsta pavalgyti (kas gelbėdavo ir labai padėdavo gydymo metu), nebuvo sužavėtas pietumis, tą minutę labai pasigedo pieniškų dešrelių. O štai skrydžio metu amerikiečių tipo sumuštiniai vaikams paliko didelį įspūdį. Mums, suaugusiems, labai patiko pats šventės procesas ir jame dalyvauti: stebėti vaikus, juos drąsinti, pasakoti, vedžioti, fotografuoti, stebėti jų reakcijas, džiaugsmus, šypsenas, nuovargį po šventės, tik pajudėjus iš oro uosto pamatyti užmigusius. Šioje šventėje buvo gera kartu šalia savų vaikų pasijusti irgi vaikais. Šventės pabaigoje gautos rožės buvo nuostabios, jos buvo sėkmingai parskraidintos į Lietuvą ir pasiekė namus, kartu paskleisdamos patirtos „Džiaugsmo šventės“ aromatą. Kitą rytą (jau namie) vaikams dar didesnę nuostabą ir džiaugsmą atnešė radiniai dovanotose kuprinėse, kurių neapžiūrėjo šventės metu dėl nuovargio ir įspūdžių gausos.
Dar kartą labai dėkojame už šią „Džiaugsmo šventę“!!! Dovas ir mama
Net lietus netrukdė. Nuo tokio sutikimo taip suspaudė širdį, vos sulaikiau ašaras, aišku, nuo gerų emocijų. Supranti, kad tu esi laukiamas ir jiems nesvarbu, koks tu – ar sergantis, ar su negalia, tiesiog tave palaiko, stengiasi padėti pamiršti skausmą. Jiems rūpi visi vaikai. O kiek džiaugsmo vaikams suteikė ralio automobiliai ar praskrieti motociklu, pasėdėti policijos sraigtasparnyje, išbandyti ugniagesių įrangą. Dainelę apie vorą, lydimą judesiais, vaikai bandė net šiandien atkartoti. Iki šiol tebegyvename švente, šiltais prisiminimais. Su savimi parsivežėme įspūdingą bagažą gerų emocijų.
Ši šventė suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir pasitikėjimo, supratimo, kad esi ne vienas kovoje su klastinga liga. Dėkoju „Džiaugsmo šventės“ organizatoriams už nuostabiai praleistą dieną, kuri liks mūsų širdyse visam laikui. Iš visos širdies dėkoju „Rugutės“ fondui, nes tik jūs palaikėte mus sunkią akimirką. Tik čia aš supratau, kad nesu kalta, kad mano vaikas sirgo onkologine liga. O svarbiausia – mano vaikai „užsidegė“ tapti savanoriais. Toks noras gali ateiti tik matant gerus darbus. Ačiū. Darijus su mama Žana
Nusileidus, iki pat šventės vietos mus lydėjo policijos automobiliai ir motociklai su švyturėliais, o kai pamačiau mus lydintį sraigtasparnį, kuris suko ratus virš mūsų autobusų, jaučiausi kaip kokiam filme! 🙂 Labai sunku aprašyti Švedijoje patirtus įspūdžius. Kaip smagu buvo lėkti sportiniais automobiliais, kai taškėsi purvas ant langų. Labiausiai patiko važiuoti motociklu, jis važiavo taip greitai, kad net buvo sunku orą gaudyti.
Sužavėjo ir reaktyvinio lėktuvo pasirodymas – toks garsas, kad net kaištukai ausims nepadėjo.
Truputį gaila, kad lijo lietus, sušlapom, bet kai pagalvojau apie visus patirtus naujus įspūdžius, tai lietus – vienas juokas. Skridome atgal jau sutemus. Kaip gražu buvo stebėti per langą šviečiančius žiburėlius. Esu labai laimingas. Mindaugas
Man labiausiai patiko pasivažinėti ralio mašina. Įspūdį paliko policijos automobiliai, sraigtasparnis, gaisrinės automobilis. Juos galėjome apžiūrėti ir net pasėdėti kariniame sraigtasparnyje. Lauke vaikai galėjo pasivažinėti ir motociklais. Buvo jėga. 🙂 Šventės kulminacija – reaktyvinis lėktuvas! Jis, nardydamas ore, parodė įspūdingą šou! Esu labai dėkingas Editai ir Dainorui, kad pakvietė mane su mama vykti kartu. Tariu didelį AČIŪ. Alanas
Nuoširdžiai dėkojame Bengt Nilsson ir visiems šventės organizatoriams už trečią kartą padovanotą nepamirštamą skrydį vaikams ir galimybę dalyvauti šiame kupiname šypsenų renginyje.
Ačiū ištikimiems fondo draugams Stefan Espersson, Anitai Larsson, Ievai Sturesson už pačią nuoširdžiausią draugystę ir pagalbą renginio metu.
Iš visos širdies dėkojame gydytojai Giedrei Rutkauskienei ir jos šeimai, užtikrinusiai saugią dieną vaikams.
Esame dėkingi UAB „Stova“ už suteiktą galimybę nemokamai pasistatyti automobilius oro uosto aikštelėje.
Ačiū už drauge praleistą įsimintiną dieną, kuri ilgam išliks tiek ligoniukų, tiek mūsų širdyse.
„Džiaugsmo šventė” 2015, Švedija
