Tie, kurie pro ligoninės palatos langą žvelgė ne dieną, ne savaitę, o mėnesius, žino, kokie nykūs būna vakarai, kai pasibaigia procedūros, nutyla koridoriai ir diena eina vakarop. Mes irgi buvome tie, kurie ligoninėje praleidome labai daug laiko, ieškojome draugų, kvietėme visus susiburti ir pripildyti ligoninės koridorius vaikų krykštavimo bei mamų pokalbių, rankose laikant arbatos puodelius. Štai todėl pats didžiausias pasitenkinimas sielai yra skubėti į ligoninę su dailės priemonėmis ir žinoti, kad vakare mamos su vaikais palinks prie stalo ir akvarele lies nerealiai gražius piešinius arba lipdys mielus molinukus.
Šiltai dėkoju visoms mamoms ir vaikams, susiburiantiems ramiems tapybos bei keramikos darbams. Jūs visi nuostabūs ir ypatingi, nes nejučia kuriate tai, apie ką visuomet svajojome – bendruomenę, kurioje ištiesite ranką einančiam tuo pačiu keliu draugui ar leisite atsiremti į Jūsų petį.
Šilčiausią apkabinimą siunčiame Agnei už iniciatyvos pradžią.
P.S. Ačiū Mildai, Alisos mamai, už nuotrauką. Didžiosios dailininkės darbai labai žavūs!
