Šiuo vilties kupinu įrašu noriu pradėti rugsėjį – Auksinio kaspino mėnesį, skirtą vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, ir jų palaikymui.
Korneliją pažįstu nuo 2002 metų. Beveik ketverių mažylė drauge su Rugile tuomet straksėjo vaikų onkohematologijos centro koridoriais. O mes, abiejų mergyčių mamos ir tėčiai, vis stabtelėdavome pasidalyti rūpesčiais – tyrimų atsakymais, gydymo eiga, mergaičių savijauta, trumpomis atokvėpio akimirkomis.
Mūsų su Rugile kelias nutrūko. Kornelija baigė gydymą ir sugrįžo į savo vaikišką kasdienybę. Tačiau po kelerių metų liga atsinaujino. Tuo metu jau buvome įkūrę fondą „Rugutė“, tad mūsų keliai su Kornelija ir jos šeima susiliejo dar kartą.
Praėjusią savaitę Kornelija atvyko į Santaros vaikų ligoninę apkabinti ją gydžiusios gydytojos Sonatos Šaulytės-Trakymienės. Susitikimas po daugelio metų buvo ypatingai šiltas. Turbūt nedaug kas gydytojui suteikia daugiau vilties nei galimybė priešais save matyti užaugusį vaiką, kurį kadaise gydei.
Po susitikimo Kornelija rašė:
„Susitikusios su gydytoja, pakalbėjome apie mano sveikatą, mano, kaip slaugytojos, darbą Klaipėdos vaikų ligoninės Skubios pagalbos skyriuje, taip pat daug diskutavome apie medicinos pažangą. Po pokalbio gydytoja aprodė visą skyrių. Man, kaip buvusiai pacientei, buvo įdomu ne tik pamatyti, kaip šiandien atrodo skyrius, bet ir susipažinti su patalpomis, kuriose atliekamos įvairios procedūros.“
Likimo dėlionė po daugelio metų sukeitė Kornelijos vaidmenis. Kadaise ji buvo maža mergaitė, kuria rūpinosi gydytoja ir slaugytojos. Šiandien ji pati yra slaugytoja ir rūpinasi vaikais.
Be galo norisi parodyti Korneliją toms šeimoms, kurios šiandien dar tik laukia tyrimų atsakymų, skaičiuoja gydymo dienas ir nedrąsiai mėgina įsivaizduoti gyvenimą po ligos.
Kartais vilčiai nereikia daug žodžių.
Tik pamatyti Korneliją. Užaugusią. Dirbančią dėl vaikų. Apkabinusią savo gydytoją.