Gyvenimas su liga

Mokykla / Darželis

Vėžiu sergantys vaikai dažnai nebūna mokykloje dėl pasikartojančių hospitalizacijų, chemoterapijos ir spindulinio gydymo sukeltų nepageidaujamų reiškinių, o kartais – tiesiog dėl blogos savijautos. Pagerėjus sveikatai ar pasibaigus vienam iš gydymo etapų, grįžimas į mokyklą gali būti palengvėjimas arba, atvirkščiai, išbandymas.

Daugeliui vaikų mokykla yra tarsi išsigelbėjimas nuo ligoninės pasaulio, vieta ne tik mokymuisi, bet ir draugystėms bei linksmybėms. Kadangi mokykloje visi vaikai praleidžia savo dienas, grįžimas ten asocijuojasi su normaliu gyvenimu. Be to, daugeliui mokyklos lankymas yra tarsi užtikrinimas, kad laukia kažkokia ateitis. Tačiau kiti vaikai, dėl atsiradusių laikinų ar nuolatinių išvaizdos pokyčių, baiminasi grįžimo į mokyklą bei pergyvena, jog užsitęsęs nebuvimas pakeitė santykius su draugais.

Mokyklos informavimas

Tomis košmariškomis dienomis po diagnozės paaiškėjimo, tėvams dažnai net neateina mintis palaikyti ryšius su vaiko mokykla. Tėvai turi sukurti stiprią sąjungą su vaiko mokytojais, kad būtų tikri, jog jų vaikas, kuris galbūt bus emociškai ir fiziškai palaužtas, mokykloje bus laukiamas ir toliau sėkmingai ugdomas. Kai tik paaiškėja diagnozė, trumpai informuokite mokyklą apie vaiko ligą ir hospitalizaciją. Būtų puiku rasti žmogų, kuris su šeima palaikytų ryšį, pavyzdžiui, klasės auklėtoja ar mokyklos socialinė darbuotoja. Ji turėtų domėtis vaiko sveikata, gydymo eiga, emocine būkle, preliminaria grįžimo į mokyklą data.

Klasės draugai

Reikėtų, kad mokyklos psichologas ar socialinis darbuotojas papasakotų klasės vaikams apie bendraamžio ligą, kaip jis atrodys ir jausis, kai grįš. Svarbu atsakyti į vaikams iškilusius klausimus, siekiant išvengti klaidingo požiūrio ir nesukelti baimės. Reikia paraginti klasės draugus palaikyti su ligoniu ryšį paskambinant, parašant atviruką ar elektroninį laišką, nusiunčiant klasės nuotrauką ar kokį linksmą plakatą, aplankant.

Grįžimas į mokyklą

Normalu, kad tėvai negalvoja apie mokyklą, stengdamiesi išgelbėti vaiko gyvybę, tačiau labai svarbu, kad jis ten kuo greičiau grįžtų. Eidamas į mokyklą vaikas jaučiasi normalus ir tiki, jog viskas bus gerai.

Informacija, kuri turi būti suteikta, prieš jam grįžtant:

– gydytojo išvada apie vaiko sveikatos būklę, galimybę saugiai grįžti į mokyklinę aplinką, ligos ir gydymo įtaką būsimam lankomumui;

– ar vaikas mokysis pilną mokslo dieną;

– ar galės dalyvauti fizinio lavinimo pamokose;

– bet kokie pasikeitimai išvaizdoje (pvz., peruko nešiojimas);

– kaip jis jaučiasi grįždamas į mokyklą;

– bet kokie tikėtini elgesio, informacijos įsisavinimo pokyčiai, atsiradę dėl gydymo;

– ar mokykloje reikia išgerti kokius vaistus;

– priminimas neduoti jokių vaistų be tėvų žinios;

– simptomų sąrašas, apie kuriuos būtina tuojau pat pranešti tėvams (karščiavimas, pykinimas, vėmimas, skausmas, tinimų, mėlynių atsiradimas, kraujavimas iš nosies ir t.t.). Jei tėvai išsiskyrę, kuriam pranešti, arba kuriam pirmam. Geriausia būtų visą šią informaciją pateikti sušaukus į trumpą susirinkimą vaiko mokytojus, klasės auklėtoją, psichologą, socialinį darbuotoją, medicinos seserį. Tuo pačiu būtų galima atsakyti į visus jiems iškilusius klausimus.

Keletas patarimų iš kitų tėvų:

– nuo pat pradžių palaikykite ryšį su mokykla. Tai sukuria jausmą, kad „mes visi tame dalyvaujame kartu“;

– užtikrinkite mokyklos darbuotojus, kad net jei vaikas atrodo silpnas, jam tikrai reikia lankyti mokyklą;

– užtikrinkite klasės draugus, kad vėžys nėra užkrečiamas ir jūsų vaikas tikrai nekelia grėsmės nei vieno sveikatai;

– papasakokite apie ligą ir atsakykite į iškilusius klausimus.

Darželinukai

Nemažai vaikų, kuriems diagnozuotas vėžys, dar lanko darželį. Tėvai susiduria su dilema, ar leisti vaiką toliau į darželį, rizikuojant kontaktu su įvairiomis vaikų ligomis ir jų sukėlėjais, ar neleisti, atimant galimybę socialiai bendrauti ir vystytis.

Sprendimas kiekvienu atveju turėtų būti individualus, atsakius į sekančius klausimus:

– ar vaikas jau persirgo vėjaraupiais arba buvo nuo jų paskiepytas?

– ar vaikas turi brolių, seserų, kiemo draugų, su kuriais galėtų žaisti?

Atokūs gydymo padariniai kognityvinėms (pažinimo) funkcijoms

Šiuolaikinis vėžiu sergančių vaikų gydymas žymiai padidino išgyvenusiųjų skaičių, bet to pasiekta ne be padarinių. Kai kuriems vaikams, dėl vaistų poveikio centrinei nervų sistemai, pasireiškia sugebėjimo mokytis, socialinio elgesio pasikeitimai. Be vaistų, tai gali sukelti ir ilgas mokyklos nelankymas bei nebendravimas su draugais. Svarbu, kad tėvai ir mokytojai budriai sektų, ar neatsiranda tokių problemų, siekiant laiku padėti.

Mokymosi sutrikimą gali rodyti naujai atsiradęs sunkumas, susijęs su bent vienu iš žemiau nurodytu darbu:

– rašymas;

– skaitymas;

– skaitomo teksto suvokimas;

– matematikos įsisavinimas, uždavinių sprendimas, darbas su stulpeliais, grafikais, skaičiavimo mašinėle, kompiuteriu;

– dėmesio sutelkimas;

– atmintis;

– planavimo ir organizavimo įgūdžiai;

– socialinė branda ir įgūdžiai.

Tėvams reikėtų sunerimti, jei:

– iki ligos vaikas mokėsi 9-10, o dabar 7-8, nors laiko prie pamokų praleidžia tiek pat;

– tą, ką anksčiau paruošdavo per valandą, dabar ruošia tris;

– perskaitęs tekstą sunkiai atpasakoja;

– iš mokyklos grįžta susierzinęs ir sako, kad nesupranta visko taip gerai, kaip kiti vaikai;

– mokytoja pasiskundžia, kad jūsų vaikas „nesutelkia dėmesio“ arba „turėtų mokytis daugiau“.

Jei atpažinote bent vieną iš situacijų, jūsų vaikui reikia papildomo ugdymo. Vaikai po chemoterapijos ar spindulinio gydymo dažniausiai atsilieka nuo bendraamžių atliekant užduotis, kur reikia greito informacijos apdorojimo įgūdžių, trumpalaikės atminties, nuoseklių veiksmų, organizacinių sugebėjimų.

Nepagydomai sergantis vaikas ir mokykla

Liūdnais atvejais, kai vaiko sveikata toliau blogėja ir nepadeda joks išbandytas gydymas, reikia su mokiniais ir mokytojais aptarti, kaip jie galėtų jį palaikyti. Klasės draugams reikalinga visa naujausia informacija, tam kad jie susitaikytų su prastėjančia draugo sveikata ir pasiruoštų jo mirčiai. Apie mirties galimybę turėtų būti užsiminta jau pirmojo pasakojimo apie vėžį metu, iki ligoniui grįžtant į mokyklą, o prastėjant sveikatos būklei – apie ją pakalbėta plačiau.

Keletas patarimų, kaip paruošti vaiko klasiokus jo mirčiai:

– tiek mokytojams, tiek mokiniams turi būti paaiškinta, kad sergantysis tikrai staiga nemirs mokykloje. Kai jau bus arti, tai įvyks ligoninėje arba namuose;

– jie turi įsisąmoninti, kad vaiko geresnei savijautai, labai svarbu leisti lankyti mokyklą ir jį skatinti tai daryti kaip galima ilgiau;

– reiktų atnešti į mokyklą įvairios literatūros apie mirtį, mirimą;

– kai vaikas nebelankys mokyklos, turėtumėte visus paskatinti jį aplankyti ar kitaip palaikyti ryšį.

Visi šie dalykai klasės draugams ugdo užuojautos bei rūpesčio kitu jausmą, o taip pat padeda susitaikyti su artėjančia mirtimi