Beieškodama informacijos apie vieną iš onkologinių ligų užkliuvau už minties: „Onkologinis gydymas nėra sprintas – tai triatlonas, reikalaujantis begalinės ištvermės. Čia laimi ne tas, kuris finišuoja greičiausiai, o tas, kuris randa jėgų judėti į priekį net tada, kai keičiasi distancijos, o finišo linija vis dar nepasiekiama.“
Iš tiesų, labai gilus palyginimas, juk triatloną sudaro skirtingos rungtys – plaukimas, važiavimas dviračiu, bėgimas. Onkologijoje tai tarsi skirtingi gydymo etapai – operacija, chemoterapija, spindulinė terapija. Kiekvienas etapas tiek triatlone, tiek onkologinės ligos gydyme reikalauja susitelkimo, valios ir truputėlio sėkmės.
Tačiau yra vienas esminis skirtumas. Triatlonininkai, norintys įveikti šią trasą, ilgai treniruojasi ir ruošiasi startui. O vaikai, išgirdę onkologinės ligos diagnozę, į šią „distanciją“ įmetami be jokio pasiruošimo. Jie tarsi čia ir dabar mokosi plaukti tiesiog vidury vandenyno, kai bangos kyla aukščiau galvos.
Šią mintį prisiminiau praėjusį penktadienį važiuodama link Kauno klinikų, į slaugos krepšelį sudėjusi „Emla“ pleistrų, „ClismaLax“, vaikų vartymui skirtų priemonių, „Esenta“ medicininių klijų nuėmiklio bei centrinės venos kateterių priežiūros rinkinių.
Mes, esantys šalia, negalime nubėgti šių distancijų. Bet galime būti palaikymo komanda, kuri stovi trasos pakraštyje ir paduoda vandens gertuvę, kuri neleidžia suklupti ir kuri nenustoja tikėti finišu.
Ačiū, kad kartu stovime trasos pakraštyje