Šiandien apie tai, ką branginu be galo – gijas, siejančias su žmonėmis, ir nuolat juntamus jų pečius. Apie bendrystes, kurioms nereikia kasdienio buvimo šalia.
Vienas tokių žmonių – Paulius Tamolė. Jau nebesuskaičiuoju, kada Paulius atėjo į „Rugutės“ kasdienybę. Per daugiau nei dešimtmetį būta bendrų patirčių renginyje „Draugų sala“, valandų „Palankaus vėjo malūnėlių“ dirbtuvėse ir pokalbių jautriausiomis temomis.
Šiandien Paulius vadovauja Vilniaus teatrui „Lėlė“. Tad praėjusią savaitę praverti šio teatro duris buvo išsiilgta akimirka. Teatro užkulisiai, muziejus, pokalbio temos, tarsi verčiami knygos puslapiai, ir kažkur tarp viso to prarastas laiko pojūtis.
Atsisveikinusi jau ilgėjausi kito susitikimo ir mintyse dėkojau likimui. Už Paulių. Už Indrę . Už gijas, kurios mūsų gyvenimui kuria prasmę.
