Mūsų situacija truputį kitokia, nes prieš išgirstant Otučio diagnozę, mes ką tik buvome palaidoję savo vyresnėlį. Mums dar skaudėjo… Tą liga – tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Netikėta, skaudu ir tas klausimas „Kodėl? Juk jis mažas berniukas, tik penkerių“. Didelė nežinomybė. Absoliučiai. Viena mintis tik, kad neteksim. Čia pirma mintis…
Karantinas. Trūko bendravimo. Mes, mamos, negalėjome susitikti, pasikalbėti, pasidalinti išgyvenimais.
Otonas visada buvo gerai nusiteikęs. Nors du mėnesius, kol nustatinėjo diagnozę, be perstojo karščiavo, tačiau buvo toks pozityvus. Mes pasitikėjome gydytojais. Apie juos ir apie visą personalą – tik gražūs prisiminimai. Jie tarsi angelai – tiek daug juose nuoširdumo.
Mielos mamos, būkit stiprios, stenkitės bendrauti, viena kitą palaikykit, nepalūžkit, jūs be galo reikalingos savo vaikams.